Oi, nemyliu aš savo buvusiojo naujos žmonos, oi nemyliu. Šlykšti boba. Aišku, argi aš kitaip ir galėčiau kalbėti apie ją? Į namus lenda, į darželį lenda (kartą man atėjus pasiimti mažojo, auklėtoja sako: “Anądien ne tėtis pasiėmė… judvi šiek tiek panašios savo išvaizda”), į vaikų būrelius lenda (trenerė pašnabžda: “Sėdėjo visą treniruotę čia, atrodė labai rūpestinga”), gerai, kad dar nors lašą sąžinės turi ir nepasirodo vaikų šventėse, būtume trys tėvai.

Skaityti viską

Laikau egzaminus. Kartais su savo grupe, kartais su svetima. Keista, kai neakivaizdininkams padaro egzaminą darbo dieną 14 val. Tiesa, pagal įstatymą darbdavys per sesiją turi suteikti atostogas, bet aš nedrįstu tuo naudotis. Maniškis nežino, kad studijuoju, greitai rastų būdą atleisti. Mano studijos visiškai nesusiję su dabartiniu darbu, aišku kaip dieną, kad ruošiuosi pamatus ateičiai ir neplanuoju visą likusį gyvenimą čia dirbti.  Lubas jame jau esu pasiekusi, nei atlyginime, nei karjeroje, nei patirtyje daugiau nėra galimybės paūgėti. Aš noriu ir galiu daugiau. Kur kas daugiau.

Skaityti viską

Ir atsitik tu man taip – susižeidė mano vaikas koją ne Vilniuje! 150 km nuo savo poliklinikos! Kaip jis drįso… Vis kad tik mamai kišenę patuštinti! Ironizuoju, aišku.

Skaityti viską

Kartais nepatogu gyventi užmiestyje. Taip, nuosavas namas, viskas nauja, modernu, gražu, veikia, nesvarbu, kad vienur kitur nebaigtos dažyti sienos, plytelės ne visur suklijuotos (buvusysis išeidamas „plyterščikui Liošai“ sumokėjo avansu, tiek aš jį ir temačiau) ir t.t., bet savas kiemas, kalniukai, supynės. Tik… kiek mes čia būname? Kasryt išvažiuojame 6.20, o grįžtame tik vakarienės ir į lovas. Vaikai namų darbus būna padarę prailgintose grupėse. Būtinas gulimosi ritualas – vakaro skaitiniai. Dabar skaitome „Heidą“.

Skaityti viską