Kai turi šunį matyt nori nenori tenka prisiminti ir blusas. Tiesa, šįkart ne apie blusas įsiveisusiame „sveikame“ Snoro kailiuke, o apie daug baisesnius gyvius šmirinėjančius tautos ir jos pranašų smegenyse.
Dabar dar kartą peržiūrėjau antradienio „Pinigų kartos“ laidą apie atstatomas pensijas, kurioje dramatiškai susikovė Aušra Maldeikienė ir Pagyvenusių žmonių asociacijos prezidentė Grasilda Makaravičienė (savo laidas peržiūrinėju ne todėl, kad dar kartą įsitikinčiau, koks aš gražus ir protingas – čia ir taip jokių klausimų nekyla).
Kuomet mums reikia kur nors su vairuotoju važiuoti, visuomet pakliūname į tą pačią situaciją: arba prie vairo sėdi tas, kuris nuolat sukelia aplinkiniams (ir sau) pavojų, arba sėdame su tuo, kuris ir slidžiame kely vairuoja meistriškai.
Kad ir kur pasisuktum, legendinis* Paprastas Žmogus yra budrus ir rodo nuovokos stebuklus.
Praėjęs antradienis mano gyvenime buvo išskirtinis: galų gale pirmą kartą buvau krepšinio rungtynėse. “Lietuvos rytas” žaidė su Trevizo “Benetton” ir mes laimėjome. Kažką suprantantys man sakė, kad skirtumas gal nėra tiek solidus, kad būtų įtvirtinta galutinė pergalė, bet vis tiek — laimėjome. Tai malonu. Net džiugu, sakyčiau, nes darėme bangas, rėkėme ir linksmai leidome laiką.
"Apskritai tada visko reikėjo, nes nieko neturėjau. Bet pirmiausia buvau iš tų paauglių, kurie svajojo apie nuosavą automobilį. Jį įsigijau gavęs ketvirtą algą."
