E.Mildažytė netiki pinigais

Visiems klausimas – savo atsakymas, mintis beria greitakalbe, o atvirumas kartais glumina. Šį kartą – gerąja prasme, bet tai toli gražu ne taisyklė. O jeigu kažkam ir nepatiks tai, ką perskaitė ar išgirdo, televizijos laidų vedėjai, žurnalistei Editai Mildažytei tai nė motais. Pašnekovei nieko nėra brangiau už idėją ir atvirumą.

„Pinigų karta“: Ar esate taupi, o gal kaip atvirkščiai – niekada neskaičiuojate ir nežinote, kiek turite pinigų?

Edita: Pirmiausia, pasakysiu, ką apskritai galvoju apie pinigus. Pinigai – visiška nesąmonė, apgavystė. Tos gentys, kuriose vis dar gyvi natūriniai mainai, už daiktus „moka“ kriauklėmis, tai bent daiktą duoda, o pinigai… Oru ir niekuo daugiau padengti beverčiai popierėliai. O dabar apie taupymą. Aš netaupau ir mūsų šeima neturi santaupų, bet neturim ir skolų. Ir tai man atrodo visiškai normalu, o užsieniečių ir, atseit prakutusių, lietuvių pamokymai, kad investuoti reikia į vertybinius popierius, akcijas, tik akių dūmimas. Nesąmonė!

Gimiau aš 1966 metais ir labai gerai prisimenu, kaip žmonės iš kaminų krėsdavo ostmarkes, rublius. Mes nuo seno esame įpratę pinigus laikyti „kojinėse“, nes kiekvienas lietuvis per savo gyvenimą pergyveną bent kelias pinigų reformas. Paprastai taip atsitinka, kai žmogus praturtėja iki tam tikro kritinio lygio ir tada valstybė nusprendžia jį nuskurdinti. Ir taip visada. Tai tegul mums jokie amerikonai nepasakoja, kaip saugu ir naudinga investuoti, nes, išskyrus Didžiąją Depresiją, jų nekrėtė jokios panašios permainos. Pirmą kartą turbūt per du šimtus metų akcijų rinką ištiko griūtis ir jų visa taupymo politika nuėjo šuniui ant uodegos. Dabar patys save tegul įtikina, kad taupyti naudinga, verta ir apsimoka.

Akivaizdu, kad taupymas reikalingas ir naudingas tik bankams. Socialinės tarnybos dirba sau, o ne rūpinasi bėdžiais. Ir taip būtų galima vardinti ir vardinti, kuriose srityse žmogus yra tik žaisliukas ir jam tas žaidimas visiškai nenaudingas.

PK: Bet ir lietuviai sukasi toje karuselėje. Bando verslauti, nors visuomenėje vis dar gajus mąstymas, kad verslininkas – tai blogis žemėje ir kaltas dėl visų bėdų…

Edita: Lietuviai tarsi užprogramuoti ir nuo seno nemėgsta verslo, nes mūsų tautai tai vienareikšmiškai – vagys, spekuliantai. Sakyčiau, tai genetinė neapykanta verslui. Kaip ji gimė? Tuoj papasakosiu. Nuo seno lietuviai gyveno kaime, o mieste – žydai. Na, gal dar keli vokiečiai, rusai ir vienas arba du lietuviai, kurie vis tiek nesugebėdavo verstis pelningai čia Lietuvoje, jiems uždirbti pinigų pavykdavo tik daug didesnėse rinkose. Štai mūsų taip dievinamas vienas pirmųjų Lietuvos verslininkų Petras Vileišis ilgą laiką gerai gyveno verslaudamas Rusijoje, bet kai sumanė savo verslą perkelti į Lietuvą, bankrutavo ir ilgą laiką buvo išlaikomas savo tarno, dirbančio Amerikoje. Ir jau tik vėliau jam valstybė susiprotėjo skirti personalinę pensiją.

Tuo tarpu tarp lietuvių visuomet prestižinės specialybės buvo gydytojo, advokato, mokytojo, tik, gink dieve, ne verslininkas… Tada sulaukėm dar vienos negandos – prasidėjo trėmimai į Sibirą. Kaip žinia, ten buvo išvežti inteligentijos atstovai, stambieji ūkininkai ir jų vaikai, kurie dar buvo likę gyvi. Dalis tų žmonių arba jų palikuonių grįžo, baigė mokslus ir sėdėdami ant už talonus gautų baldų baisia negarbe laikė bet kokius ryšius su prekybininkais. Juk niekas „nepažinojo“ daržovių bazės vedėjos… Tai didelė gėda. Būtent  tokioje dvasioje susiformavo Konservatorių partijos pagrindas. Pažiūrėkit, visa tos partijos grietinėlė augo literatūros profesoriaus, filosofijos mokslų daktaro šeimose. Taigi man tai yra vienas ir tiesiausias atsakymas, kodėl mūsų valdžia taip nekenčia verslininkų. Partija susikūrusi iš žmonių, tai mūsų visuomenės atspindys.

Aš niekaip nesuprantu, kodėl nelogiški sprendimai negali būti atšaukti, kodėl neįmanoma pripažinti savo klaidų. Štai taip plačiai nuskambėję kasos aparatai turguose. Kodėl moterėlė pardavinėjanti pieną turi dirbt su kasos aparatu, o kitoje eilėje stovinčiai ir pardavinėjančiai apatinį trikotažą jo nereikia??? Paaiškinkite man, prašau!!!

PK: Tikrai yra  ir daugiau žmonių, kurie tiki, kad pinigai nieko nereiškia. Ar jūsų vaikai tarp jų?

Edita: Vaikai irgi netaupo ir dėl brangių daiktų tikrai nealpsta. Atvirkščiai. Sako: „Koks puikus išpardavimas „Humanoje“!” Ir aš dėl to labai džiaugiuosi, nes rūbas tėra skuduras, o etiketės reikalingos tik tiems, kurie nori garsiai pasakyti savo vertę. Galiu sumokėti dizaineriui 1000 litų ir daugiau, bet visuomet moku už idėją, už sukurtą stebuklą.

Manau, kad jau netoli tas laikas, kai visi eisime į vieną ir tą pačią parduotuvę, ten kabos 1000 vienodų rūbų, o mums tereikės išsirinkti savo dydį. Ir visi jie kainuos 12 litų ir 11 centų. Daugiau jau reikės sumokėti už etiketes, kurios kabos prie kasos. Bet ar tai reikš, kad du žmonės, išėję iš tos pačios parduotuvės, su skirtingom etiketėm kitokie?

Mano dukra neseniai sukūrė nuostabią žiedų kolekciją „Spirit of stone“. Darbai labai patiko estams ir jie paprašė Rūtos parašyti įžanginį žodį į kuriamą dirbinių katalogą. Mano vaikas labai taikliai ir gražiai parašė. Ji papsakojo, kad rinko paprastus akmenis pajūryje, kad jie kaip akmenys pasaulyje turbūt nieko nereikštų, bet, kita vertus, ir safyras tik akmuo, o deimantas – paprasčiausia chemijos formulė.

PK: Na, gerai, pinigų „gaila“ bankams… O kam jų negailite?

Edita: Vaikams, kultūrai, kelionėms, sveikatai. Man nesuprantamas lietuvio skaičiavimas: susidėsiu langus, o tada jau apie save pagalvosiu. Turėtų būti atvirkščiai: pirmiausia, susidėsiu dantis, o paskiau jau galvosiu apie langus. Bėda ir geros manieros. Kultūros dar gerai paieškoję ir mieste, ir kaime rastume. Ir nemažai, bet va su gerom manierom… Jeigu tau nuleido pakėlėje automobilio padangą, tai labai tikėtina, kad pagalbos sulauksi gana greitai. Sustos vyriškis, gal net prakaitu nesmirdės, padės pakeisti padangą arba netgi palydės iki artimiausios degalinės. Bet jau gerų manierų iš to žmogaus nesitikėk. Prancūzas ne tik padės, bet ir mandagiai apsieis. Bet tai nereiškia, kad mes esam beviltiški. Tiesiog reikia investuoti į save. O labai gaila, kad nesigiliname, kad nesidomime, nors tai nieko nekainuoja. Kiek žmonių Lietuvoje žino, kad buvo tokia „Lituanica 2”? Vienetai, geriausiu atveju. O Airijoje, Ballinrobe mieste, kasmet rengiama grandiozinė šventė dienai, kai pilotai buvo priversti įvykdyti avarinį nusileidimą, paminėti. Paskambino ir paprašė manęs padaryti filmą. Sutikau, nes labai patiko idėja, nors pinigų, jokių rėmėjų nebuvo, o dabar jau kitą savaitę, balandžio 5 dieną LRT klube šio filmo premjera. Noriu ne tik pareklamuoti filmą, bet tuo pačiu ir pasakyti, kad šiame gyvenime yra vienas tikras dalykas – idėja. Visa kita – reliatyvu.

PK: Netaupyti turbūt gali tik labai stiprūs žmonės, kurie tiki, kad viskas bus gerai, kad nesusirgs vaikai, kad ryt bus geriau nei šiandien…

Būtent ir taip visuomet būna!!! Tie, kurie taip gyvena ir tuo tiki, žino, kad taip ir yra!