A.Užkalnis ir finansinė disciplina

Pusė Lietuvos jo nekenčia. Šiems pasiryžusi akis iškabinti likusi kita pusė, ginanti jį ir jo anglų džentelmenams nebūdingą tiesų požiūrį į įvairius gyvenimo reiškinius. Kita vertus, o kas sakė, kad jis anglas? Po daugiau nei šešiolikos Londone praleistų metų į Lietuvą su šeima gyventi grįžtantis žurnalistas, rašytojas Andrius Užkalnis – apie šeimos finansus, brangius pirkinius ir investicijas.

Pinigų karta: Ką jūsų gyvenime reiškia pinigai?

Andrius: Priemonė geresnei gyvenimo kokybei. Pats jų kaupimas man didelio įspūdžio nedaro, nes žinau, kad sukaupti pinigai, jei nepapildomi, labai greitai ištirpsta ir didesnės palaimos nebus. Visada sakau, kad reikia bijoti ne didelių išlaidų, o mažų pajamų. Tai mano filosofija. Laimingai gyventi galima orientuojantis į didesnes pajamas, o ne siekiant kaip galima daugiau sutaupyti ir mažiau išleisti.

PK: Ar turite pajamų skirstymo formulę?

Andrius: Niekada neturėjau pakankamos disciplinos. Jai atsirasti trukdė ir tai, kad šeimoje pajamos visą laiką yra svyruojančios. Kai po 16 metų darbo BBC pasakiau, kad išeinu ir išvažiuoju į Lietuvą, visiems buvo vienas didelis šokas: kaip galima atsisakyti valdiško, gerai apmokamo darbo ir bandyti gyventi iš atsitiktinių, negarantuotų, savo uždirbtų pajamų. Bet mano šeimoje mano BBC atlyginimas niekada nesudarė daugiau nei trisdešimt procentų šeimos pajamų. Mes visą laiką užsiiminėjom savo verslu – daugiausia vertimais. Dabar, kai truputėlį prasisukau su rašymais, atsirado honorarai iš knygų, straipsnių ir pan. Atsirasti disciplinai trukdo ir tas gal ne visada pamatuotas įsitikinimas, kad visada gali uždirbti daugiau. Aišku, gali: priklauso nuo to, kaip kietai tu varai ir kiek tam darbui skiri laiko. Todėl dar kartą sakau – ne, finansinės disciplinos neturiu. Investicine prasme didžiausi pinigai buvo spartesnis nei minimaliai buvo galima namo paskolos išmokėjimas. O daugiau kažkaip viskas išsileisdavo. Nepasakyčiau, kad esame ypatingai daug susitaupę. Mano šeima nėra modelis, kaip reikia tvarkytis su pinigais. Jei būtume labiau disciplinuoti, išleistume žymiai mažiau ir turėtumėm daugiau susitaupę.

PK: Tai šeimos biudžeto neformuojat?

Andrius: Būna išskirtiniai atvejai, kai nusimato daug išlaidų. Kai žinai, kad reikės važiuoti atostogų, sumokėti už dukrų mokyklą, sutvarkyti automobilį prieš techninę apžiūrą. Tokius išskirtinius mėnesius – jų būna pora per metus – sėdi, pažiūri, kiek reikės išleisti ir kiek maždaug tą mėnesį įplauks. Kadangi labai daug tų pajamų ateina ne iš darbdavio, o įvairių klientų, nuo kurių esi kažkiek priklausomas: vienas visada sumoka laiku, iš kito reikia išmušinėti po kelias savaites. Visaip būna.

PK: Brangesni jūsų šeimos pirkiniai spontaniški ar planuojami?

Andrius: Dažniau vis dėlto planuojami. Jei palyginčiau, kiek mes išleidžiame ilgalaikiams dalykams, tokiems kaip televizoriai, sofos ir pan. su tuo, kiek išleidžiame dviem dalykams – kelionėms ir vaikų mokyklai – tai tikrai tokiai visokiai technikai ir baldams tenka nuostabiai maža suma. Televizorių keitėm tada, kai to buvo neįmanoma nedaryti. Nes visi atėję į svečius pastebėdavo, koks jis – toks gaubtas. Ypatingai brangesniems pirkiniams taikau kriterijų: pirkinys turi teikti ilgalaikį malonumą arba naudą.

PK: Koks buvo tas brangiausias pirkinys?

Andrius: Mūsų vokiškos odinės sofos. Tais laikais, prieš kokius vienuolika metų, kai jas pirkom, kainavo absurdiškai brangiai – viena virš 2 tūkst. svarų. Tada žmonišką, nebiudžetinę sofą buvo galima nusipirkti už 500 svarų, o IKEA – už 200. Bet kiekvieną kartą į jas pasižiūrėjęs, džiaugiuosi, kad jas nusipirkau. Joms išleisti pinigai jau seniai pamiršti, bet sofos – amžinos. Ten tokia vadinama balno oda. Nelakuota, bet kartą per metus reikia pačiam išvaškuoti. Tai aš nusipirkęs to vaško bidonėlį, paskiriu porą valandų.

Antras pirkinys – žmonos prieš penkiolika metų dovanotas Montblanc parkeris. Mane žinodama ji buvo įsitikinusi, kad aš jį pamesiu per kokius du tris mėnesius. Tais laikais jis kainavo absurdiškai brangiai – apie 180 svarų, bet aš jį iki šiol turiu. Net dabar su savimi. Pinigai buvo išleisti ir tikrai dideli, tačiau įvertinus laiką ir kiek jie suteikė malonumo, man atrodo, tai buvo geras pirkinys.

PK: Neklaustas užsiminėt apie keliones. Kuri iš jų buvo brangiausia finansine prasme?

Andrius: Iš karto galiu atsakyti – Japonija. Mūsų jauniausia dukrelė buvo visai maža, tai ją reikėjo palikti su aukle Anglijoje ir auklei mokėti 24/7 už tas dvi savaites. Jau geras gabalas išėjo. Antra, kadangi Japoniją pats gan gerai pažįstu, bet šeimą vežiausi pirmą kartą, norėjau, kad viskas būtų tobula: viešbutis būtent toje vietoje, kur noriu, nes apie jį skaičiau, pats rašiau arba jis ką nors reiškia. Kad kiekvienas pavalgymas būtų idealus. Kad viskas būtų be kompromisų. Jų, aišku, buvo: skridom ekonomine klase. Jei būtume skridę verslo klase, už tą kelionę tikriausiai dar būčiau tebemokėjęs. Mums trims ji atsiėjo apie 10 – 11 tūkst. svarų. Tai, sakyčiau, gana dideli pinigai. Proporcingai dar vienos atostogos išbrango dėl aplinkybių. Tarėmės su giminėmis kartu praleisti laiką Sicilijoje. Išnuomojau pakankamai didelę vilą, su ta mintimi, kad ten gyvens dvi šeimos. Paskutiniu momentu ta kita šeima negalėjo atvažiuoti ir mes gyvenom absurdiškai didelėj viloj ant jūros kranto. Tai buvo pakankamai brangu, nes vilos nuoma atsiėjo apie 350 eurų per parą. Tiek daug už Italiją aš nesu mokėjęs.

PK: Kalbant apie mokėjimus. Paprastai atsiskaitote grynaisiais ar kortele?

Andrius: Kuo toliau, tuo dažniau moku grynaisiais. Yra du, tarpusavyje visiškai nesusiję tai lėmę faktoriai. Pirma, mokėdamas grynaisiais, labai aiškiai supranti, kiek išleidi ir tam tikrų pirkinių absurdą. Tai sustabdo. Aš net esu kartą apie tai rašęs: jei parduotuvės Londone ar Milane, kurios parduoda rankines už tūkstantį eurų neimtų kortelių, nesu tikras, kad jos parduotų bent dešimtadalį savo prekių. Nes jeigu jums reikėtų išsitraukti iš piniginės pluoštą dvidešimtinių penkiasdešimtinių eurų ir taip jas atskaičiuoti, tai yra visiškai ne tas pats, kas pasirašyti kortelės kvitą. Tai ne mano sugalvota. Pirmą kartą apie tai išgirdau per televiziją, kai Oprah Winfrey pasakojo, kaip iš jos pavogė piniginę su visomis kortelėmis. Visos kortelės buvo užblokuotos ir ji savaitę turėjo gyventi su grynais pinigais. Ta moteriškė tikrai nestokoja pinigų, bet sakė tik tada supratusi, kiek kas kainuoja ir kokie kai kurie pasirinkimai buvo absurdiški. Taupumas nėra mano įgimta savybė, tad ją tenka savyje vis pažadinti.

Antras faktorius – vis sudėtingesni bankų algoritmai, kurie seka pinigų leidimą ir visokias netipiškas operacijas. Viskas baigiasi tuo, kad kortelės paprastai užblokuojamos, o daug keliaujant tai labai nepatogu. Nors nereikia net išvažiuot į užsienį. City bankas Anglijoje kartą man užblokavo kortelę, nes „pas jus per daug per dieną buvo operacijų“. Aš jiems paskambinau ir sakau: tai kiek per dieną galima tų operacijų? Jie man: „mes patys nežinom“. Yra algoritmas, kuris lanksčiu būdu tai nustato ir jeigu labai nukrypta nuo vidurkio – ne išleistų pinigų, o atliktų operacijų – stabdoma 24 val. Grynuosius iš bankomato galima nusiimti, bet atsiskaityti kortele negalima. Nežinau, ar skandinavų bankai, veikiantys Lietuvoje, yra tiek prisukę tą sugriežtinimą. Anglijoje turiu dvi sąskaitas – viena Barclays, kitą City banko ir žinau, kad pastarasis yra tiesiog išprotėjęs dėl šitų dalykų. Tai pradeda erzinti. Vis dažniau atsiskaitai grynaisiais ir tai pradeda patikti.

PK: Ar duodat kišenpinigių dukroms?

Andrius: Taip. Vyresnioji, trylikametė, gauna penkis svarus per savaitę. Jaunesnioji, šešiametė, labai norėtų, bet nuolatinių kišenpinigių kol kas negauna. Dvidešimt dolerių gavo, kai neseniai lankėmės Amerikoje. Žinojo, kad tai jos pirkiniams. Taupė iki tos dienos, kai važiavom į Disneilendą. Nusipirko ten tašytę ar kažką. Tiesiog, kai vaikas gauna nustatytą pinigų sumą, atsiranda tam tikra priklausomybė: jeigu išleidi vienam dalykui, nebegali išleisti kitam. Pradeda suvokti pasirinkimą. Nes jei gali pasirinkti ir vieną, ir antrą, ir trečią, o tėvai vis tiek duos pinigų, vaikui paskui bus sunkiau orientuotis. Man tėvai kišenpinigių visai neduodavo ir prie gero tai neprivedė: kai pradėjau uždirbti savo pinigus, pakankamai greitai ir pakankamai daug, man labai patiko juos leisti. Neturėjau susiformavusių įpročių.

Dukroms perkam nuostabiai mažai. Į mokyklą basos nevaikšto, bet šiaip jos turi neypatingai daug. Mano dukra išmaniajam telefonui pusę pinigų užsidirbo pati, redaguodama anglišką Brigitos Jovaišienės knygos apie šuniuką Vincą versiją. Likusią pusę padovanojo Kalėdų senelis. Gal mes, kaip tėvai, esam bjaurūs ir galvojam – gana pinigų, kuriuos išleidžiam mokyklai; kita vertus, aplink gana daug nepatrauklių pavyzdžių, kas atsitinka su vaikais, kai jie turi labai turi pinigų arba jiems labai daug perka. Mano tėvai sakydavo, kad kai daug turi, nieko nevertini. Man atrodo, kad geriausias pirkinys arba geriausia dovana yra tai, ko kažkiek palauki, apie ką svajoji.

PK: Ar investuojat?

Andrius: Į pensijų fondą. Gana daug investavau į BBC pensijų fondą. Galbūt tai nebuvo ypatingai gudrus žingsnis, nes BBC pensijų fondas yra gerai, kol BBC yra gerai. Kaip ir su kitais prabangiais fondais, kur dideles įmokas daro darbdavys. Dabar nelengvi laikai, pradėjo augti fondo deficitas. Kas tokiu atveju daroma – arba darbdavys prideda iš savęs, arba darbdavys padidina įmokas, arba sumažina privilegijas naujiems nariams. Kol galėjo, BBC didino savo, kaip darbdavio, įmokas. Tačiau tai yra visuomeninis transliuotojas, kuris gauna pinigus iš abonentinio mokesčio mokėtojų. To nepakako. Tada buvo padarytas lemtingas žingsnis – bloginti sąlygas naujiems nariams. Todėl vis mažiau atsirado norinčiųjų prisijungti.

Nebuvo gal protinga, bet, jei žmogus žinotum, kur pro langą krisi, pagalvę padėtum. Galbūt reikėjo investicijas diversifikuoti ir kažkiek pirkti konservatyvių akcijų, susijusių su ilgalaikiais dalykais. Kad ir tokiais, kuriems gerai tada, kai ekonomikai blogai: alkoholį, tabaką ir ginklus. Amerikoje yra vienas fondas, investuojantis į moraliai nepatrauklias industrijas: alkoholio gamintojus, gynybos pramonę, tabaką ir lošimus. Spauda daug apie juos rašė pabrėždama amoralumą. Jie visada sakydavo: pasižiūrėkit į savo pensijų fondus, kurie nesigirdami sėkmingai deda pinigus į tuos pačius sektorius.

Dabar, kai būsiu čia, Lietuvoje, reikės realiai pasižiūrėti, kokios bus tos mūsų šeimos pajamos – išlaidas aš jau maždaug žinau. Man jau keturiasdešimt. Azartiškiems žaidimams su akcijomis nebeturiu tiek laiko, kiek dvidešimtmečiai. Galvoju apie konservatyvesnes finansines priemones, kurios duos ne tokią didelę, bet stabilią grąžą. Dar pasidairysiu.