J.Butkevičienė nesupranta, kodėl žmonės nori užsidirbti milijoną

Turbūt daugelis puikiai prisimena energingą ir charizmatišką buvusią TV3 žinių tarnybos vadovę Jolantą Butkevičienę. Nors moteris jau beveik pusmetį nebesirodo televizijos ekranuose, tačiau eterio skonio dar nepamiršo. Šįsyk rubrikoje „Svetima piniginė“ ji papasakojo apie pinigus televizijoje, o taip pat ir savo kasdienybėje.

PK: Ponia Jolanta, kas Jums yra pinigai?

Jolanta: Vertinu juos tik tiek, kiek jų reikia pragyvenimui. Man jie turi tik tokią reikšmę – pavalgyti, apsirengti, sumokėti už būstą, pakeliauti. Žinoma, jie suteikia komfortą, leidžiantį nemąstyti apie tai, už ką nusipirkti pavalgyti ir panašiai. Tą pinigai garantuoja. Bet pinigai, kaip tikslas, man yra nesuprantamas dalykas. Man įdomiai atrodo tie žmonės, kurie bando užsidirbti tą savo milijoną. Nežinau, kas turi vesti į tokią svajonę.

PK: Ilgai dirbote televizijoje. Ar pinigai ten uždirbami lengvai?

Jolanta: Televiziniai pinigai yra išties didesni, nei kitose žiniasklaidos priemonėse. Taip jau susiklostė, kad reklamos atžvilgiu televizijai visada yra lengviau surinkti pinigus negu kažkokiam leidiniui, spausdintam žodžiui. Be to, techniškai tai yra sudėtingesnis darbas, reikalaujantis daugiau sąnaudų. Spaudos žurnalistui, norint padaryti interviu, užtenka paskambinti ir pasikalbėti su žmogumi telefonu, tuo tarpu dirbantiems televizijoje reikia tuos interviu nufilmuoti – važiuoti į susitikimą, vežtis operatorių, o norint daryti kokybiškai – dar ir garso režisierių. Techniškai tai yra sudėtingesni, imlesni pinigams dalykai. Iš kitos pusės, ir žurnalisto darbas ten yra sudėtingesnis, todėl jis ir yra geriau apmokamas negu kitose žiniasklaidos priemonėse. Bent jau taip buvo anksčiau.

PK: Kasdienybėje Jūs esate taupus ar išlaidus žmogus?

Jolanta: Esu iš tų, kurie nelabai moka skaičiuoti, ką jau čia slėpsi. (juokiasi). Tiesa, daiktams leisti pinigų nemėgstu. Bet jei tik turėčiau galimybes, juos nuolat galėčiau leisti kelionėms. Ir dar mėgstu namuose daryti remontą – galėčiau visą laiką dažyti sienas, keisti kažką. O šiaip tai manęs kažkokie daiktai, papuošalai, ypatingų firmų drabužiai niekada nedomino. Visada puošdavausi labiau iš būtinybės, kai pridera kažkur ateiti pasipuošus. O tiesiog sau eiti, pirkti kažką išskirtinio tikrai neturiu poreikio. Nesigydau drabužiais ir apsipirkimais.

PK: Ar Jūsų požiūriui į pinigus turėjo įtakos vaikystė?

Jolanta: Niekada neatsimenu pinigų pertekliaus namuose, bet jie niekada nebūdavo sureikšminami ir jų užtekdavo. Aišku, anksčiau būdavo problema, kaip įsigyti kažkokį drabužį ar panašiai, bet man nėra tai užsifiksavę. Auklėjimas buvo labai paprastas – yra atlyginimas ir iš jo reikia gyventi. Mano tėvai neturėjo kažkokių verslo ugnelių, tai matyt dėl to aš ir nesuprantu, kodėl žmonės nori užsidirbti milijoną (juokiasi).

PK: Gal atsimenate, kaip uždirbote pirmąjį atlyginimą?

Jolanta: Atsimenu puikiausiai, nes jis turėjo liūdnų pasėkmių. Buvau paauglė, moksleivė ir su drauge nuspredėme užsidirbti tiems laikams labai didelius pinigus. Mums pasiūlyta alga, berods, net viršijo šimtą rublių, gal net siekė šimtą penkiasdešimt. Tėtis tada daugiau uždirbdavo, bet mamos, kaip moters, atlyginimas, man regis, buvo net ir mažesnis. Mano klasiokės tėtis mums padėjo įsitaisyti vienoje melioracijos organizacijoje, ėjome į laukus rinkti akmenų. Kadangi aš visuomet buvau storumo kaip pirštas, tai bemėtant tuos akmenis su vienu jų pirštą susilaužiau. Taip baigėsi mano pirmasis darbas. Uždarbis buvo didelis, bet su trauma. O mano tėvai nieko nežinojo, kadangi jie buvo išvykę atostogauti. Buvau palikta viena ir buvau tokia savarankiška, kad nusprendžiau ne tik pabūti namuose, bet ir užsidirbti. Taigi, paskui atvažiavau pas juos į kurortą, sugipsuotu pirštu.

PK: O kur išleidote tuos pirmuosius pinigus?

Jolanta: Tikrai neturėjau tikslo kažką nusipirkti. Tai buvo savarankiškumo parodymas – kad galiu viena likti namuose ir net galiu įsidarbinti, užsidirbti. Kur tie pinigai buvo išleisti, net neatsimenu. Tiesiog mums buvo smagu su drauge paragauti savarankiškos duonos.

PK: O kam dabar daugiausiai leidžiate pinigus?

Jolanta: Jei reikėtų išskirti sritį, kuriai išleidžiu daugiausiai, tai būtų kelionės. Stengiuosi keliauti kiek įmanoma dažniau, bet tai labai priklauso nuo aplinkybių, nuo vaikų mokslo metų ir t.t.

PK: Ar išlaidaujate užsienyje?

Jolanta: Užsienyje stengiuosi nieko ypatingo nepirkti, nes ne tam ten važiuoju. Pradžioje buvo tokia mada, kad visiems reikia parvežti lauktuvių. Kadangi aš nesu parduotuvių mėgėja, tai man užsienyje lakstymas po parduotuves ir dovanų pirkimas sukelia diskomfortą. O kadangi keliauju tam, kad patirčiau malonumą, tai pasistengiau atsikratyti to. Žinoma, visada yra tie, kam privalai atvežti dovanas – vaikai – mažoji karta, kuriai to reikia. Ačiū dievui, tai labai gerai padeda išspręsti oro uosto parduotuvėlės. O kiti, nemanau, kad liūdi negavę lauktuvių. Kažką simbolišką vis tiek parvežu, bet nebėra taip, kad vežuosi vieną lagaminą sau, o kitą visiems, nebent tai yra labai tolima kelionė. Kitas reikalas, kai išvykęs būni ilgai ir grįžti iš toli, tuomet to galbūt reikia. Bet mano gyvenime tokių kelionių yra buvusios tik dvi – kai ilgai nebuvau ir apsimokėdavo kažką pirkti, kažką vežti. Bet ir tai nelengva – man sudėtinga ir Lietuvoje. Kalbant apie parduotuves, nebūna „norisi“, yra tiesiog „reikia“.

PK: Ar darbas žiniose, informacijos prieinamumas davė kažką asmeniniuose finansuose?

Jolanta: Nors dirbau ir su verslo žiniomis, tačiau niekada nežiūrėjau į tai, kaip į informacijos šaltinį, kuriuo remdamasi galiu kažką padaryti su savo pinigais. Visų pirma, niekada jų nekaupiau tiek, kad galima būtų atlikti rimtas investicijas. O panaudoti kažką savo asmeninių finansų valdyme net nebuvo kilusi mintis. Nors žiniose būdavo prognozuojama, koks bus doleris ar euras, aptariamos visos peripetijos, bet į visą tai žiūrėjau tik kaip žurnalistė, o ne kaip žmogus, kuris prie informacijos prieina anksčiau už kitus.

PK: Ką galėtumėte įvardinti, kaip geriausią savo pirkinį?

Jolanta: Vieno tikrai išskirti negalėčiau. Visada pasiteisina knygos, jos nesensta. Praeina keleri metai ir jei ta knyga gera, ją vėl paskaitai, vėl prie jos grįžti. O visa kita yra labai laikina – drabužiai tampa nebemadingais, batai susidėvi, butinė technika irgi. Aišku, jei ji kokybiška, tai nereikia dėl jos daug sukti galvos, nes ji negenda. Tai turi savo privalumų buityje. Bet pirkinys, kuris visada pasiteisina yra gera knyga.

PK: Kokią didžiausią pinigų sumą esate sumokėjusi už knygą?

Jolanta: Daugiausiai gan seniai esu mokėjusi už Salvadoro Dali albumus ir man tai buvo didžiulė pinigų suma. Juos parsiveždavau iš užsienio, nes Lietuvoje tuo metu jų nebuvo. Tokie albumai, mano jaunystės laikais kainuodavo labai didelius pinigus. Sumų tikrai nebeatsimenu, bet tuomet uždarbiai būdavo juokingi ir albumai man buvo labai brangūs, tiesiogine to žodžio prasme – atsegant piniginę. Bet jie suteikė labai daug malonumo. Praktiškai iš kiekvienos šalies, kurią aplankydavau, atsiveždavau po albumą ir juos visus turiu iki šiol.