H. Vaitiekūnas laimėtus milijonus atiduotų premjerui

Spausdinti
2011-10-20 Rasa Tapinienė

Originalaus požiūrio į kasdienius reiškinius nestokojantis žurnalistas Henrikas Vaitiekūnas visą gyvenimą buvo apsuptas buhalterių – tėvo, motinos ir žmonos. Sako, tikriausiai todėl taip ir neišmoko skaičiuoti pinigų.

Ar jūsų gyvenime pinigai apskritai ką nors reiškia?

Henrikas: Nieko svarbaus. Man jų visada reikėjo konkrečiam tikslui: automobiliui, batams. 33 metus mane maitina žmona. Tai įpareigoja: laikas nuo laiko reikia jai duoti tų pinigėlių. Kita vertus, laiku kilo krizė. Dabar jai aiškinu, kad dėl krizės duodu mažiau.

Gal pinigai neturi reikšmės, nes jų niekada netrūksta?

Henrikas: Buvo ir kai trūko, bet aš visada turėjau tą patį banką – Marytę Vaitiekūnienę. Šiaip jau gyvenime ji yra buhalteris ir mes labai gerai sutariam su paskolom. Sakau: duok šimtą litų. Ji: jokių problemų, jei atiduosi du šimtus. Taip ir gyvenam. Visada atiduodu. Visai neseniai buvau jai skolingas 2500, o dabar tik 200 litų.

Vadinasi, bendros buhalterijos šeimoje nėra?

Henrikas: Reiktų sakyti jau nebėra. Visų dalykų pirkėja yra Vaitiekūnienė, o Vaitiekūnas paremia ją pinigais pagal galimybes. Bet kartais mane pradeda graužti sąžinė ir tada sakau – imk greitai, kol aš nepersigalvojau. Tada ji tuos pingius padeda virtuvėje, matomoje vietoje, ir sako: tegu pabūna iki vakaro; jei persigalvosi – pasiimk. Aš niekada nepersigalvoju. Visą laiką uždirbu truputėlį daugiau negu Lietuvos vidurkis; manau, Vaitiekūnienė taip pat, nors tiksliai nežinau. Ji nežino, kiek aš gaunu, o aš nežinau, koks jos atlyginimas.

Tai kur dedat savąjį atlyginimą, kai neperkat batų?

Henrikas: Yra suaugusi dukra, du anūkai – kartais smagu jiems kokią dovanėlę nupirkti. Yra 93-ejų metų mama Klaipėdoje. Pas ją važiuoju kas mėnesį ir žinau, kek kainuos benzinas, kiek maždaug reikės ten palikti ir už kiek pripildyti šaldytuvą.

O „juodai dienai“ turit atsidėjęs?

Henrikas: Tikrai ne. Manau, neliko nė vieno nepalaidoto. Vaitiekūnienė kaip nors mane palaidos.

Bet juoda diena nebūtinai laidotuvės. O jei pusmetį sėdėsit be darbo?

Henrikas: Aš keturis mėnesius jau gyvenau be algos – viena darbovietė nemokėjo. Užtat paskui buvo smagu gauti visą sumą iš karto. Buvo metas, kai turėjau labai smulkius, nedidelės apimties darbus, bet aštuonis. Labai smagu, kai alga ateina ne kartą per mėnesį, o kas savaitę. Iki pensijos man liko aštuoni ar kiek ten tų mėnesių, bet manau, kad jos taip ir negausiu. Piktokai kartais ir Vaitiekūnienei paaiškinu: kol Lietuvoje yra beraščių, man darbo užteks.

Kam tų uždirbtų pinigų niekada negailit?

Henrikas: Atrodys kaip iš vadovėlio, bet negailiu knygoms. Gali knyga pusantro šimto litų kainuot, bet jei man jos reiks, nusipirksiu. Niekada negailiu savo bjauriems įpročiams – bijau net suskaičiuoti, kiek prarūkau pinigų. Ypač dabar, cigaretėms pabrangus.

O kam šykštit?

Henrikas: Kvepalams. Vienus perku sau pigesnius, o kitus – išeiginius: vakarėliams, priėmimams. Atseit, pataupau taip. Pačių brangiausių sau neleidžiu, nors reikėtų. Jau toks amžius, kai sau reiktų negailėti nieko.

Ar todėl žaidžiat loterijose?

Henrikas: Kiekvieną savaitę perku du Teleloto bilietus, kartais tris; o dabar dar ir po vieną vikingą. Tikiuosi tuos 38 milijonus laimėti.

Ir ką su jais darysit?

Henrikas: Nunešiu Kubiliui – sakysiu, gelbėk Lietuvą.

O jeigu rimtai?

Henrikas: O jeigu rimtai, nežinau, ką lietuvis darytų, laimėjęs tokią pinigų sumą. Lietuviai dabar kaip pašelę perka tuos vikingus, bet jiems tiek pinigų per daug. Jiems reikia mažesnių loterijų.

Tai užtektų ir milijono?Kur jį išleistumėt?

Henrikas: Su milijonu pas Kubilių nėr ko eiti. Kadangi Vaitiekūnienė yra tikintis žmogus ir einantis į bažnyčią, tai atiduočiau pusę jai, kad nuneštų tai savo bažnyčiai. Jau yra buvę atvejų, kai netikėtai nukrito didesnė suma pinigų. Tai aš iš karto dalį labdarai atidaviau, o dalį – tikrai nunešiau bažnyčiai. Užsakiau mišias, daviau labai daug pinigų. Kunigas sako: čia per daug. Sakau: taip reikia. Man pasisekė, tegu ir jums pasiseka. Ir man tada labai ramu ir gera.

Ar šis poelgis patvirtino posakį: kiek atduosi, tiek sugrįš?

Henrikas: Tiesiog buvo labai nebloga savijauta ir tiek. Tiesa, esu kažkada ir nusivylęs. Žiūriu, prie mano parduotuvęs vaikšto tokia su pilvuku jauna moteris, aiškiai nėščia. Aš dešimt litų jai daviau, bet po trijų dienų pamačiau ją vėl prašančią pinigų ir to pilvuko nebebuvo. Tai negerai pasijaučiau.

Henrikai, nemažą dalį gyvenimo atsiskaitinėjot rusiškais rubliais. Ar juos uždirbti buvo lengviau?

Henrikas: Uždirbti lengviau Nepriklausomoje Lietuvoje. Anuomet viskas buvo reglamentuota: vienas darbas, vienas atlyginimas ir jokių pašalinių pajamų. O čia, jei turėčiau apsukrumo, tikrai būčiau turtingas, bet taip nėra.

Užsiminėt apie pensiją. Gausit tik taip vadinamą „sodrinę“ ar turit apsirūpinęs papildomai?

Henrikas: Juokaujat? Pažiūrėkit į Vaitiekūno abrozdėlį – ar jis panašus į investuotoją? Aš gausiu „Sodros“ pensiją, tiksliau labai mažą jos dalį, nes kaip rašiau, taip ir toliau rašysiu, o tai iš karto minusuojasi. Esu blogas pavyzdys jūsų skaitytojams, nes taip gyventi, kaip Vaitiekūnas, nereiktų.

O kaip reiktų?

Henrikas: Reiktų gyventi kaip mano dukra. Jinai sako: tėveli, ar gali paskolinti 200 litų? Alga vėluoja. Aš jai paskolinu – nedovanoju, bet paskolinu, nes ji taip prašo. Po trijų dienų ji sako: ar pažiūrėsit anūkus – mes savaitei išskrendam į Ispaniją? Ir aš, aišku, tyliu. Pažiūrėsim tuos anūkus, bet galvoju – ką tik pasiskolino du šimtus litų, o dabar išvažiuoja.

Gal tiek iki bilieto ir tetrūko?

Henrikas: Ką jūs! Aš puikiai matau iš nuotraukų, kaip jie ten gyveno ir kas ant stalo padėta. Tai yra tiesiog šiuolaikinio jauno lietuvaičio gyvensena: šiandien yra pinigų, pagyvenkim. Nėra – tris dienas palaukim, jų vėl bus kažkaip. Mano draugas, televizijos operatorius, praktiškai kiekvieną mėnesį pasiskolina iš manęs pinigų. Gavęs algą atiduoda; iki kitos jam vėl neužtenka ir vėl skolinasi. Taip gyvena krūva žmonių. Mano anūkui jau devyni metai, aš iki šiol nežinau, kur dirba mano žentas. Man neįdomu. Aš žinau, kur dirba dukra ir kad neuždirba milijonų. Bet jie yra kita karta – jie kitaip skaičiuoja, kitaip gyvena. Šiuo metu mano anūkas sėdi prie kompiuterio ir kuo jis skiriasi nuo manęs? Man neseniai išaiškino aukštojoj mokykloj, kur aš dėstau. Sako – jūs esat ateiviai: ateinat į internetą ir išeinate iš jo. O anūkas mano, Rokas, yra čiabuvis: jam nesiskiria internetas nuo realaus gyvenimo. Jis neįeina, jis gyvena čia. Čia žiauri kartų kaita, kurią diktuoja ne kažkokios revoliucijos, o technika, spartėjantis gyvenimas.

Parašykite savo nuomonę

Prašome į šį lauką nieko nerašyti