A.Giržado kišenėje pinigai nebecypia

Padėti tėvams, neišlaidauti ir neužsimiršti, nes rytojus sunkmečiu gali nemaloniai nustebinti… Tiesiog sėkmė gali nusisukti. Tokias mintis dėsto šios savaitės “Pinigų kartos” pašnekovas, vyriausiasis LTV prodiuseris Audrius Giržadas.

Pinigų karta: Ar esate atsargus su pinigais, ar jų neskaičiuojate?

Audrius: Ne per seniausiai banke gavau užpildyti anketą, kurioje dauguma klausimų buvo apie investavimą. Rezultatai manęs nenustebino: esu labai konservatyvus investuotojas, kai kalba sukasi apie dideles sumas. Nors dabar ir kasdieniniame gyvenime nesišvaistau… Anksčiau sakydavau, kad pinigai kišenėje cypia. Dabar jau nebe arba aš tiesiog nebegirdžiu. Nejučiom išmokau taupyti… Pastebėjau, kad rūbus ir batus nešioju “saugiai”, man kiekvieną sezoną jų keisti nereikia, nes nesuplėšau… Be to kažkas atsitiko, kad nebegaliu parduotuvėje ištverti ilgiau nei 30 minučių. Kitaip visus šonus niežėti pradeda.

PK: Ar esate dosnus žmogus?
Audrius: Yra metas duoti ir metas imti. Niekaip negaliu suprasti žmonių, kuriems pensininkai tėvai kiekvieną mėnesį į ranką spaudžia litą kitą. Ir tokios pagalbos reikia suagusiems, sveikiems vaikams… Žinoma, visko gyvenime gali atsitikti, bet… Reikia daryti viską, jog neatisidurtum tokioje situacijoje. Kol kas man sekasi. Taigi esu dosnus savo tėvams ir galvoju, kad kitaip būti negali.

Negailiu ir krikštasūniui, tačiau dovanomis neužverčiu. Matau, kad kiti dėdės ir tetos tą puikiai daro, o aš šiuo atžvilgiu elgiuosi kukliau. Už tai atidariau sąskaitą ir kiekvieną mėnesį į ją pervedu pinigų, kad kai ateis laikas ir jam reikės mokytis, turės pinigų.

PK: Kas uždirba pinigus: idėja, darbas, atkaklumas… Pinigai?

Audrius: Mano atveju – tai sėkmė. Man tikrai sekėsi ir vis dar sekasi. Aš kažkaip sugebu atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje.

PK: Ar pajautėte finansų krizę?

Audrius: Negaliu čia maivytis ir sakyti, kad šis laikotarpis neturėjo manęs niekaip nepalietė. Anksčiau vedžiau renginius, dabar drąsiai galiu sakyti, kad tokia veikla praktiškai nebeužsiimu – renginių nebėra, nes visi taupo…

PK: Gal ko nors išmokote apie pinigus, darydamas klaidas?

Audrius: Man didžiausia klaida – tai noras staigiai ir daug užsidirbti daug pinigų. Aš vienu metu irgi turėjau tokį planą, bet paskiau jo natūraliai atsisakiau.

Klaida man atrodo ir tada, kai žmogus neturi pinigų, bet nori pasipuikuoti prieš kitus ir daro tai negalvodamas apie savo piniginę. Na, tegul mėnesį nevalgysiu, bet balių tai iškelsiu. Reikia gyventi pagal savo galimybes.

PK: Ar požiūriui į pinigus įtakos turėjo Jūsų vaikystė?

Audrius: Manau, kad taip, Tėvai pinigais manęs nelepino, bet ir nesišvaistė. Pavyzdžiui, kai užsigeisdavau kokio žaislo, tai mama arba tėtis atidarydavo didelę mano žaislų dėžę ir sakydavo: “Nagi, pažiūrėkim ką mes čia turim…”. Viskas tuo dažnai ir pasibaigdavo. Jie mane išmokė nesišvaistyti, atsargiai elgtis su pinigais. Juk ypač šiandien labai aiškiai supranti, kad dabar darbą turi, o ryt jau gali ir neturėti. Kiek daug aplink mane dabar tokių istorijų. Matau, kaip per dieną žmonių verslai subyrėjo, jie liko be nieko. Nenorėčiau atsidurti jų vietoje, bet niekada nežinai, kaip bus.

PK: Papasakokite, apie pirmąjį savo atlyginimą?

Audrius: Atsimenu… Tai buvo 90 rublių. Dirbau Lietuvos televizijoje administratoriumi, muzikos redakcijoje. Mano pareiga buvo pasitikti ir palydėti į laidą pakviestus svečius. Tai buvo nemažiausias atlyginimas, koks tada buvo… Kita vertus, tos pajamos nuolat augo, nes vis norėjau daugiau. Ir dirbti noras atsirado labai anksti – nesinorėjo iš tėvų kaulyti.

PK: Ar jaučiatės laimingesnis, kai gyvenime nereikia skaičiuoti kiekvieno cento?

Audrius: Man kaip ir daugeliui: pinigai – tai saugumas. Kai jei baigiasi ir kišenėje švilpia vėjai, labai nemalonu. Atsimenu, mane toks jausmas buvo užplūdęs, kai senais laikais važiuojant į užsienį galima buvo išsikeisti tik 30 rublių. Susiruošiau į tuometinę Jugoslaviją tu tais trisdešimt rublių.

Nors biznierius iš manęs visai ne koks, nutariau iš namų pasiimti kažką, ką būtų galima parduoti, Tada visi taip važiavo. Aš planavau parduoti fotoaparatą ir medžioklinius žiūronus. Pinigai greitai baigėsi ir nutariau parduoti žiūronus, atrodo… Nelabai kaip man sekėsi, bet galų gale pardaviau. Už gautus pinigus nupirkau bendrakeleiviams butelį viskio… Juokėsi baisiai iš manęs tada visi ir dabar tą istoriją prisiminę per dantį patraukia, kad gerą daiktą už tokius mažus pinigus atidaviau.

PK: Ar investuojate pinigus?

Audrius: Atsargiai, bet investuoju. Banko vadybininkai žino mano požiūrį į investicijas ir polinkį į riziką, tad rizikingų produktų man nesiūlo.

PK: Kur daugiausiai išleidžiate pinigų?

Audrius: Kelionėms. Gal dėl to atostogauju ne kiekvienais metais ir tuo labiau ne pora kartą per metus. Aš mėgstu keliauti komfortiškai, o tokioms kelionėms reikia pataupyti. Man komfortas – tai švarus, tvarkingas viešbutis. Auksinių kranų nereikia, bet tarakonų matyti irgi nenoriu.

Nesivadovauju tokia logika, kad važiuosiu taupydamas, gyvensiu pigiausiame viešbutyje, bėgiosiu po miestą ir ieškosiu, kur nebrangiai pavalgyti. Nemėgstu keliauti ir su didele kompanija, nors kai kam atrodo, kad taip daug pigiau. Nematau reikalo keliauti su didele žmonių grupe.

PK: Koks buvo geriausias Jūsų pirkinys?

Audrius: Namas. Dar ir šiandien džiaugiuosi, kad mane tada aplankė naujoko sėkmė. Man pasisekė pelningai parduoti butą, tada gana pigiai nusipirkau žemę, pakankamai geromis kainomis pasistačiau namą. Tiesa, kai stačiau galvojau, kad jį parduosiu ir uždirbsiu dar daugiau pinigų, bet kai statybos buvo įpusėjusios, supratau, kad jau nieko aš neparduosiu. Statausi sau.

PK: Kam teikiate pirmenybę: mokėjimo kortelėms ar gryniems pinigams?

Audrius: Visada turiu grynųjų. Didelių sumų nesinešioju, bet kelias kupiūras visada turiu.

PK: Ar paliekate arbatpinigių?

Audrius: Taip, ir stengiuosi, kad mano paliekama suma siektų apie 10 procentų sąskaitos. Nepalieku tik tada, kai nusprendžiu nubausti už blogą aptarnavimą.

PK: Ko labai norėtumėt, bet sau neleidžiate (per brangu, principai neleidžia ir pan…)?

Audrius: Na… Na, pavyzdžiui, aš manau, kad neverta mokėti daugiau nei 300 litų už batus. O planuotai kelionei galiu sutaupyti ir išleisti ir 15 tūkstančių litų. Norėčiau dažniau keliauti, bet negaliu sau leisti, nes tokią sumą pinigų sutaupau tik per kurį laiką. Dabar buvo suplanavę su draugais pakeliauti po Argentiną, bet jie nusprendė, kad tokią tolimą ir nepigią kelionę reikia atidėti… Na, palauksiu, dar pataupysiu.