R.Dargio klaidos kainuoja šimtus tūkstančių

Nekilnojamojo turto gigantės UAB „Eika“ įkūrėjas ir vadovas Robertas Dargis daugeliui yra idealus sėkmingo verslininko pavyzdys. Tačiau be verslo jis atranda laiko ir kitoms sferoms – yra Lietuvos buriuotojų sąjungos prezidentas, pilietinės veiklos aktyvistas. Rubrikoje „Svetima piniginė“ šį išskirtinį žmogų pakalbinome apie pinigus jo ir kiekvieno mūsų gyvenime.

PK: Pone Robertai, kas Jums yra pinigai?

Robertas: Kai kalbu apie pinigus, visuomet pabrėžiu kelis aspektus, kurie mano manymu yra labai svarbūs. Man pinigai yra priemonė pasiekti tam tikriem tikslams, o tie tikslai gali būti įvairūs. Vienas jų – mano kūryba, darbas, kurį aš darau. Kitaip tariant, man pinigai yra tos pačios kategorijos daiktai, kaip plytos, molis, žemė. Tai daiktai, su kurių pagalba galiu kurti, statyti produktus, teikti juos žmonėms į rinką ir žiūrėti ar jie yra paklausūs, ar jie kažkam reikalingi. Man tai yra priemonė mano, kaip kūrėjo išraiškai. Norint pastatyti kažkokius statinius jų šiandien reikia ypatingai daug. Mano sfera – nekilnojamas turtas – šiuo metu yra pakankamai komplikuota, tiems produktams padaryti reikia daug resursų. Anksčiau požiūris buvo toks – jei turiu tam tikrą kiekį pinigų ir galiu pasiskolinti jų dar, tai yra man starto pozicija, su kuria galiu realizuoti savo sumanymus. Ar tai būtų biurai, ar nauji gyvenamieji namai, ar kažkoks prekybinis kompleksas. O savo vartojimui pinigų man daug nereikia. Mano vartojimo lygis nėra didelis, jokių išskirtinių dalykų man nereikia. Ir tikrai nėra taip, kad pinigų kiekis man suteiktų kažkokią satisfakciją. Kaip kaupimo priemonė jie man visai nesvarbūs. Šioje vietoje esu laisvas nuo to ir dėl to labai džiaugiuosi. Esmė tikrai yra ne tame, kiek tu pinigų turi. Mane labai paveikė istorija, kai Vokietijoje vienas milijardierius turėjo 9 milijardus eurų, per krizę jo turtas nukrito iki 2 milijardų ir jis nusprendė, kad tai yra riba, už kurios reikia lįsti po traukiniu, nes toliau jau gyvenimo nėra. Manau, kad net jei nieko neturėčiau, tai nebūtų priežastis ieškoti ekstremalių sprendimų. Manau, kad esminis dalykas yra tavo kūrybiniai gebėjimai, protas, įgūdžiai, organizaciniai sugebėjimai, gebėjimas konsoliduotis versle ir ypatingai svarbus gebėjimas būti lyderiu. Tai dalykai kurių negali nei nusipirkti, nei parduoti, nei kaip nors atimti ir jie visada žmogui leidžia iš naujo pradėti kurti.

PK: Jūsų versle dirba Jūsų sūnus. Kaip vertinate šeimos verslo modelį?

Robertas: Gyvenime taip susiklostė aplinkybės, kad aš pradėjau savo verslą. Tikrai negaliu pasakyti, kad kažkada svajojau turėti savo verslą ir to siekiau. Savo verslą atsidariau atsitiktinai, prieš tai neįsivaizdavau, kad jį galiu turėti. Tiesiog dirbau didelėje kompanijoje, buvau vado pavaduotojas gamybai, valdžiau visą statybą ir puikiai pažinojau procesą. Bet likimas taip surėdė, kad mes išsiskyrėm. Ir kai tu atsiduri gatvėje, tiesiog nebeturi kito pasirinkimo – reikia kažką pradėti daryti. Tai buvo mano verslo pradžia. Man ji buvo sėkminga ir su visais tais gebėjimais aš sugebėjau jį išvystyti, atsirado naujos šakos – atskirai statyba, inžineriniai dalykai, vystymo verslas. Dar buvo statybinių medžiagų pardavimas, kurį vėliau, pasirinkę kelias šakas, panaikinome. Taip išėjo, kad likau savo šeimyninio modelio versle, kuris man buvo pakankamai įdomus. Be jokios abejonės, toje aplinkoje augantys vaikai praeina didžiulį šeimyninio modelio mokymo kursą. Jie aiškiai suvokia savo vietą tame, suvokia savo atsakomybę, mato, kaip tai atrodo iš vidaus. Nesvarbu, dideli ar mažesni šeimos verslai, mano nuomone, šiandien yra kiekvienos valstybės ekonomikos stuburas. Iš esmės, ant jų ir laikosi valstybė. Ir šeimyninė atsakomybė yra viena iš pačių didžiausių ir stipriausių, nes sėkmę ir nesėkmę tu jauti visa savo oda. Kai esi didelės mašinos sraigtelis, tau kažkas visą tai kompensuoja – gali pasitaikyti sėkmių ir nesėkmių, tačiau jos yra padalijamos tarp akcininkų, valdybų, vadų ir t.t. O šeimos verslo modelis yra labai betarpiškas. Galbūt jis yra tik pirmoji didelių verslų pakopa, bet pas mus jis buvo pakankamai sėkmingas. Aš esu patenkintas, kad vaikai grįžo, nes jie yra kitos kartos vadybininkai, žmonės, kurie turi vakarietišką patyrimą ir praktiką. Mano sūnus Londone darbavosi antroje pagal dydį pasaulyje nekilnojamojo turto kompanijoje. Jų mąstymas, sprendimų priėmimo kelias, požiūris į nekilnojamojo turto vystymą, transformuotas į Lietuvą, atneša visiškai naują vėją į kompanijos planus ir vadybą.

PK: Ar Jūsų vaikystė turėjo įtakos požiūriui į pinigus?

Robertas: Greičiausiai turėjo. Daugelio žmonių gyvenimas sovietmety buvo griežtai reglamentuotas. Tuo labiau, kad mano šeimos pradžia buvo be galo komplikuota. Mano senelis po karo buvo miške, o tėvas sėdėjo kalėjime, kaip vienas iš Lietuvos laisvės armijos narių. Mama, dar paauglė su seneliais buvo ištremta iš Lietuvos, kaip buožė. Pats esu gimęs Sibire. Viskas buvo pradėta nuo plikos žemės. Į Lietuvą grįžome su dviem lagaminais ir bandėme iš naujo kurti gyvenimą, nes to tęstinumo, kurį dabar visi turime, nebuvo. Visa tai ugdė požiūrius į viską – ką gali sau leisti, ko negali, kada turi užsidirbti. Tų laikų ekonomika buvo labai nedidelio lygio. Jau nuo aštuntos klasės aš visas vasaras iki pat mokyklos baigimo dirbau ir tai buvo skatinama šeimoje – savo poreikiams pinigų užsidirbti pačiam. Teko dirbti žemės ūkyje, nes aštuntokų į jokias didesnes įmones nepriimdavo. Beje, dirbome ne Lietuvoje – su bendraminčiais buvome susiradę darbą Latvijoje. Tuomet užsidirbau pirmam savo pirkiniui – dviračiui. Buvau baisiai laimingas. Po 10 klasės du mėnesius jau dirbau gamykloje tekintoju. Išlaikiau kategorijas, reikalingas darbui su pusiau automatinėm staklėm ir darbavausi pilnu tempu, dviem pamainom. Nuo 6 ryto eidavau į darbą ir nebuvo net minties kažkaip kitaip laiką leisti. Norėjosi turėti magnetofoną, norėjosi klausytis „Pink Floyd“, daryti „Led Zeppelin“ įrašus, o tam reikėjo pinigų, kuriuos turėjau užsidirbti pats. Negaliu sakyti, kad gyvenome nepritekliuje – tikrai ne. Tėvelis ir mama uždirbdavo pakankamai, kad šeimą išlaikyti normaliame lygmeny. Bet tas sveikas požiūris, kad šiaip sau nieko negausi ir tau pačiam reikia viskam užsidirbti, buvo geras ir, manau, kad gyvenime tas turėjo didžiulę įtaką, ypač pradedant savo verslą. Čia taip pat negali laukti, kol tau kažkas duos. Užsidirbti gali tik savo gebėjimais.

PK: Ar dabar yra sfera, kuriai daugiausiai leidžiate pinigus?

Robertas: Manau, kad kiekvieną kūrybingą žmogų supa tokie dalykai, o ne vien tik darbas ir uždarbis. Pažįstu ne vieną darboholiką, kurie neišeina iš darbo po 14-16 valandų, tik dirba, dirba ir net savaitgaliais nesugeba nei atsipalaiduoti, nei ką nors padaryti. Kiekviena kūrybinga asmenybė turi sritį, kur sau daugiau leidžia. Man ta vieta yra buriavimas – čia aš leidžiu sau daugiau. Išleidžiu pinigus laivams, laivų priežiūrai ir kelionėms su laivais, nes tai irgi yra malonumas, kuris kainuoja. Bet tai yra vieta, kur grįžtu į pirmapradę būseną. Jokie politikavimai, jokie kitokie dalykai, išskyrus  tavo paties gebėjimus kurti savo išgyvenimą, ten neveikia. Kitaip tariant, tu susiduri su pirmapradėm būsenom – jūra, vanduo, vėjas, saulė, uolos, laivas, gebėjimas jį valdyti, komanda, su kuria tu darai darbus, navigacija. Visa tai yra absoliučiai tavo atsakomybėje – niekas tau nepadės ir niekas už tave to nepadarys. Tu pats turi būti įgalus vairuoti. Šis hobis yra dideliais tampriais siūlais susijęs su gyvenimu, nes ir versle yra tas pats. Niekas tau negali pasakyti, ką daryti, pasakyti, ką statyti, į ką investuoti – tu pats turi viską padaryti su savo komanda. Kai aš išvažiuoju atostogauti, esu savo paties šeimininkas – kaip tu gebi tvarkytis su savo laivu, su savo navigavimu jūroje ir gyvenime yra neatsiejami dalykai. Šis pomėgis yra vieta, kur aš leidžiu pinigus. Tai yra mano gyvenimo dalis.

PK: Ar tai brangus hobis?

Robertas: Daugelio žmonių neteisingą požiūrį į buriavimą suformavo žiniasklaida, kuri visada ieško aštrių kampų. Žiniasklaida visuomet gali būti pastebėta tik per aštrius kampus, nes jei rašysi apie tai, kaip viskas yra gražu ir gerai, nelabai kas skaitys. Žiniasklaidoje labai gerai veikia žmonių liga – žiūrėjimas per rakto skylutę. Kai rodo jachtas, prie jų būtinai yra merginos, saulė, begaliniai laivai, didžiausia prabanga, kokia tik įmanoma žemėje ir t.t. Taip yra pateikiamas buriavimas ir sutinku labai daug žmonių su tokiu požiūriu. Iš esmės, tokiame buriavime yra nepilnas procentas visų buriuojančių. 99% žmonių buriavime dalyvauja su minimaliausiom savo pajamomis ir išlaidomis, nes buriavimas tai nėra jachtos turėjimas. Buriavimas, visų pirma, yra navigavimas ir plaukimas. Šiandien pasaulyje yra pridaryta begalė jachtų ir tikrai ne kiekvienam plaukimui lengva sukomplektuoti įgulą. Tad jei tu nori plaukti, šiandien gali tai daryti ir su 500Lt.

PK: Iš tiesų užtenka tokių sumų?

Robertas: Vienas mano pažįstamas, bendraudamas su manimi užsikrėtė buriavimu, pradėjo mokytis. Neseniai jis grįžo iš buriavimo atostogų – savaitę su draugais buriavo Lenkijos mozūrų ežeruose. Paklausiau, kiek jis išleido ir jis pasakė, – „na, mums čia neblogai gavosi. Šešiese per savaitę išleidome po 500 litų“. Toks atsakymas į klausimą, ar buriavimas yra brangus, ar pigus. Jei tu tai nori daryti, visada rasi būdų. Paatostogauti savaitę su 500 litų turbūt būtų sudėtinga Palangoje ar Nidoje. Esminis dalykas yra kitas – nereikia pradėti buriuoti nuo laivo įsigijimo. Visų pirma reikia suprasti, kas tai yra, išmokti valdyti laivus, atlikti praktikas, pabūti įgulose, suprasti komandinį darbą, bendravimą. Ir jei matai, kad tie dalykai tave traukia, tuomet gali eiti toliau, pavyzdžiui, švediškuoju keliu. Pažįstu nemažai švedų, kurie yra turėję verslus, prabangius namus – per gyvenimą žmogus užsidirba, jei dirba. Jie, baigę savo tarnystės aktyvųjį periodą, parduoda verslą ar net savo namus, perka laivą ir išplaukia. Tai yra normalus gyvenimo pasirinkimas – Švedijoje, Anglijoje ar Amerikoje žinau tokių atvejų ne vieną ir ne du. Tai yra gyvenimo būdo pasirinkimo atvejis, o ne tos didžiulės pramoginės jachtos, kurios išties yra baisingas galvos skausmas jų turėtojams. Tarp buriuotojų mėgstama sakyti, kad jachtininko gyvenime yra dvi laimingiausios dienos – pirmoji, kai jis nusipirko jachtą ir antroji, kai jis ją pardavė. Nes jachtos išlaikymas atsieina tikrai ne pigiai. Draudimai, stovėjimai, priežiūra, pastovūs kaštai įrangos tvarkymui ir t.t. – visa tai reikalauja daug pinigų.

PK: Ar išmokote kažko apie pinigus darydamas klaidas?

Robertas: Turbūt kiekvienas žmogus, kuris kažką daro, klystz. Ir aš esu padaręs klaidų, atlikęs investicijų, kurios nepasiteisino. Tik mano srities klaidos kainuoja brangiau. Tarkim pabandymas investuoti Ukrainoje man kainavo 100 tūkstančių eurų. Po tos pamokos supratau, kad lįsti į tokį vandenį nereikia. Vilniuje taip pat buvo padaryti kai kurie projektai, kurie nesirealizavo. Dar iki visų didžiųjų projektų Šiaurės miestelyje turėjome nemažą sklypą ir pradėjom ideologiškai žiūrėti, ką čia galėtume pasiūlyti. Neteisingas masčiau, kad galbūt Lietuvoje atėjo laikas pasiūlyti amerikietišką būsto versiją – kondominiumą, kur tu siūlai ne tik butus, bet ir visą kompleksą paslaugų tame pačiame pastate. Mes suprojektavome namą, kuriame buvo baseinai, pirtys, masažo salonai, kavinės, vaikų darželiai ir visa krūva kitų smulkių paslaugų, kurios gali būti teikiamos ten gyvenantiems žmonėms. Važinėjau į JAV, į Europą, žiūrėjau, kaip tokie projektai veikia, kokių kaštų reikia, kad juos išlaikyti ir pasirodė, kad jie Lietuvoje kol kas sėkmės turėti negali, nes pastovieji kaštai, kurie žmonėms prisidės už tų galimybių turėjimą, bus be galo dideli – beveik antrą tiek, kiek jiems kainuoja visą tą butą išlaikyti. Tai yra per brangu. Todėl pabaigtas projektas, kainavęs ne vieną šimtą tūkstančių, buvo tiesiog padėtas į stalčių. Visuomet sakau, kad pinigai moko žmones ir kartais tos pamokos kainuoja labai brangiai. Pigiau baigti universitetą, sumokėti už mokslą, nei daryti kelių milijonų vertės klaidas. Bet nieko nepadarysi, tai yra neišvengiama.

PK: Kaip krizė paveikė Jūsų sritį – nekilnojamąjį turtą?

Robertas: Krizė, visų pirma, atsiliepė tuo, kad įvyko didžiulis susitraukimas. Tai, ką mes planavome statyti, atsidėjo. Jei kalbėtume apie skaičius, tai jie, lyginant su tuo, kas buvo prieš krizę, yra pasikeitę kartais. Bet šiandieninė situacija po truputėlį leidžia galvoti apie pagerėjimą 2011-12 metais. Tik kalbant apie tai Lietuvoje reikia išskirti regionus. Skirtingu greičiu atsigaudinės Vilnius, skirtingu greičiu Klaipėda, Kaunas ir dar kitu greičiu atsigaus regionai. Čia pokyčiai kai kur yra be galo dideli ir atsistatymas gali užtrukti, nes per krizės laiką regionai pameta svarbiausią savo dalį – kuriančiuosius žmones. Žmonės išvažiuoja, keičia gyvenamąją vietą ir tie regionai, kurie šiandien nesugebės pritraukti kapitalo, išsaugoti darbo vietų, pasiūlyti kažką įdomesnio, labai daug praras. Kaip jie atsigaus, man šiandien yra labai didelis klausimas. Taigi, žvelgiant į Lietuvos pokrizinį laikotarpį, pasakymas „dviejų greičių Lietuva“ turbūt bus per švelnus – pokyčiai bus labai dideli.

PK: Aktyviai dalyvaujate pilietinėje veikloje. Ar ji reikalauja pinigų?

Robertas: Manau, kad kiekvieno piliečio, kuris gyvena šioje valstybėje ir tiki ja, pareiga yra būti aktyviu piliečiu. Tik aktyvių piliečių visuomenė yra verta turėti stiprią valstybę – tai baziniai dalykai, kurie yra atėję iš šeimos. Būti aktyviu piliečiu pinigų visai nereikia. Turime daug gražių pavyzdžių, kur pilietinė iniciatyva be jokių pinigų gali išties daug – ypač vietinėse bendruomenėse. Aišku, yra ir perlenkimų – kai kurie hiper aktyvūs piliečiai, garsiai išsakantys savo matymą ir nesiklausantys kitų, yra ne pliusas, o minusas. Bet kai yra pinigai, tu, aišku, gali daugiau. Aš šioje vietoje išleisdavau daug pinigų. Dabar situacija yra pasikeitus, nes man svarbus išgyvenimo klausimas. Bet man visuomet aktualūs tam tikri pilietinių akcijų finansavimai, pradedant nuo lokalių bendruomenių ir prieinant prie platesnių dalykų, tokių, kaip finansavimas objektyvios spaudos, kuri daugiau mažiau atspindi įvykius, bet nebando formuoti žmonių nuostatų – ta tikroji laisvoji žiniasklaida. Prieš 3-4 keturis metus į gyvenimą paleidau projektą „Padovanok Lietuvai viziją“, kuriam buvo išleista krūva pinigų, kad konkursas įvyktų, kad būtų padaryta visa organizacija, surengti apdovanojimai. Ir kai matai, kad tie dalykai reflektuoja visuomenėje, tuomet tas džiaugsmas yra dar didesnis. Šiandien, užuot skundusis, koks gyvenimas yra blogas, galima atsisėsti ir pagalvoti, koks jis galėtų būti – apie vizijas. Ir tą išdėstyti ant lapo popieriaus, nebijoti tai viešai apginti – tai yra žmogaus judėjimas į priekį. Galvojau, kad tai yra nauja ir svarbu, tad pasiūliau žmonėms pradėti tai daryti. Manau, kad tie dalykai buvo įgalūs, nes galėjau tam skirti pinigų ir tai yra gerai. Man atrodo, kad tokiu būdu aš prisidedu prie pilietinės visuomenės ugdymo. O tai labai svarbu, nes tai yra sritis, kurioje per 20 nepriklausomybės metų buvo mažiausiai pokyčių ir čia labiausiai reikėtų mums visiems pasidarbuoti. Tada ir valdžia negalėtų elgtis taip, kaip elgiasi dabar, biurokratija visa elgtųsi kitaip – suprastų, kad jos esminis pašaukimas yra tarnauti žmonėms, o ne būti jų antstatu. Jei būtume kitokie, žmonės galėtų daug daugiau sukurti, nes dar turime baimių, kad gal kažkas neišeis, kažkas neleis, kažkas pasijuoks. Tokia visuomenė neturi ateities. Įsivaizduoju, kad visi turime būti labai aktyvūs, jei norime ją turėti.

PK: Dažnai galima išgirsti nuomonę, kad ten kur dideli pinigai, kažkas būtinai yra nešvaru…

Robertas: Toks požiūris nėra be pagrindo. Kur panaudojant pinigus yra sukuriamos monopolijos, ten yra daug negatyvumo. Bet jei pinigai naudojami švariai konkuruojant sukurti naujiems dalykams, manau, kad tai yra pozityvu. Bendrai kalbant, dėl savęs galiu pasakyti, kad nors yra daug gandų, jog aš vienoks ar kitoks, manęs jie neveikia, nes aš žinau, koks aš esu ir pinigų nenaudojau tamsiems, juodiems dalykams. Esu visiškai ramus, miegu absoliučiai ramiai ir naktimis nepabundu su mintimis, kad kažką ne taip padariau. Kai man pradeda vardinti, koks negeras žmogus esu, visada klausiu – kam duoti kyšį, kad iš manęs nupirktų butą? Kam duoti kyšį, kad pasakytų, jog „Eika“ kuria produktą atsakingai ir rūpinasi savo klientais? Mūsų tyrimai rodo, kad apie 30 procentų mūsų pirkėjų ateina per gimines ar draugus, kurie anksčiau iš mūsų pirko. Pasitikėjimas neateina per metus, dvejus ar trejus. Tokio dalyko nenupirksi. Jį gali pasiekti tik savo ilgalaikiu darbu, o sugadinti gali labai greitai. Ir dėl to aš jaučiuosi komfortabiliai. Visą laiką galvojau, kad yra ir šviesus, ir tamsus verslas. Galima grįžti prie kalbos apie valstybės ekonomikos stuburą – šeimos verslus. Būtent jie, ypač kalbant apie paslaugų sektorių, yra mažiausiai juodi, nes tu negali suimituoti paslaugos – arba ji yra, arba ne. Bet kada eina kalba apie monopolinius dalykus, kaip kad energetika, tai, be jokios abejonės, ten yra daug to, nuo ko žmonės kenčia. Mes šiandien neturėtume tiek mokėti nei už elektros energiją, nei už šilumą, nei už dujas, nei už visą eilę paslaugų, kurias gauname labai žemos kokybės ir labai brangiai. Čia yra ta vieta, kur valstybė turėtų labiau atstovauti, tikrąja to žodžio prasme, piliečius, kad jiems gyventi būtų lengviau. Šiandien Lietuva tampa per brangiu kraštu ekonomikos kūrimui. Mes per daug mokame už viską ir daromės nekonkurentabilūs. Jei mes šiandien už benziną mokame tiek, kiek moka švedas, kažkas yra visiškai negerai. Paprastas švedas uždirba 4-5 kartus daugiau nei aukštesnio uždarbio lietuvis. O procentaliai lyginant išlaidų krepšelį, lietuvis išleidžia daug daugiau – jam nelieka pinigų nei kultūrai, nei švietimui. Jis gyvena tiesiog suvesdamas galus, ant išgyvenimo ribos. Ir valstybė šioje vietoje visiškai nieko nedaro, kad jam situaciją palengvinti. Tai yra didžioji bėda. Tad mano požiūris į pinigų švarumą apima visą spalvų spektrą – pakankamai žinau apie tuos dalykus, kad galėčiau taip teigti.