G.Juodeika restorane estrados žvaigždes maitina nemokamai

Gediminas Juodeika daugeliui pažįstamas iš anksčiau vestų televizijos laidų ir gyvenimo būdo žurnaluose mirgėjusių nuotraukų iš šou pasaulio vakarėlių. Tačiau jau kurį laiką vyras didžiąją dalį savo laiko ir jėgų skiria nuosavam verslui – restoranui Kaune. Rubrikoje „Svetima piniginė“ pakalbinome Gediminą apie pinigus versle ir jo gyvenime.

PK: Gediminai, kas Jums yra pinigai?

Gediminas: Pinigai turbūt yra svarbiausias dalykas kiekvieno žmogaus gyvenime, nes jie duoda nepriklausomybę ir galimybę įvykdyti užsibrėžtus tikslus. Kas besakytų, kad jam pinigai neegzistuoja, yra nesvarbūs ir t.t. – visa tai paistalai ir kliedesiai. Pagrindinis tikslas, pagrindinis žmogaus judėjimo variklis ir yra pinigai. Man – taip pat. Kiekviename gyvenimo etape yra tas pinigų poreikis ir kuo labiau sensti, tuo labiau rūpiniesi savo ir savo šeimos ateitimi bei gerove. Tad pinigai yra pagrindinis dalykas.

PK: Daugeliui esate pažįstamas iš televizijos ir šou pasaulio, bet paskutiniu metu iškeitėt visa tai į savo verslą – restoraną. Kokios priežastys tai lėmė?

Gediminas: Pagrindinė priežastis – pinigai. Šou verslo pasaulis yra labai trapus ir neapibrėžtas, niekada negali žinoti kaip viskas pasisuks, kas įvyks. O su amžium visgi norisi turėti stabilų pagrindą po kojomis, atspirties tašką. Išties labai toli neatitrūkau nuo šou verslo pasaulio, tiesiog tam skiriu mažiau dėmesio ir laiko, o daugiau stengiuosi sukrauti kapitalą savo gyvenime. Manau, kad kiekvienas žmogus stengiasi tą padaryti, tik vieni labai sėkmingai daro verslą šou biznyje, o kiti, kurie nėra tokie tvirti, ne pirmo plano žvaigždės, stengiasi turėti kažkokį pagrindą po kojomis iš pašalies.

PK: Ko reikia, norint įkurti ir sėkmingai valdyti restoraną?

Gediminas: Visų pirma reikia turėti tikslą, viziją. Pagrindiniai dalykas – patirtis, kuri yra labai reikalinga, ir noras pasiekti savo tikslą. Restoranų Kaune, Vilniuje ir visoje Lietuvoje atsidaro ne vienas, dar daugiau jų užsidaro. Tuo tarpu mes dirbame stabiliai ir tuo džiaugiamės. Taip yra, nes visas mūsų laikas yra skiriamas verslo plėtojimui ir situacijos gerinimui. Mes su žmona sėdime ten nuo ryto iki vakaro. Tai ir yra pagrindinė paslaptis – norint turėti sėkmingai veikiantį restoraną, reikia jame būti. Reikia matyti, pažinti klientus, žinoti jų lūkesčius ir norus, reaguoti į jų kritiką ir pasiūlymus. Vis tobulinti ir tobulinti.

PK: O kokių investicijų reikia atidarant restoraną?

Gediminas: Restoranas yra labai slidus, sunkus verslas, nes jo atidarymo investicijos į patalpas, įrangą ir visą kitą yra labai nemažos. Šiais laikais – ypač. Seniau dar buvo galima kažką gauti iš tiekėjų, iš šalies prisidurti, o dabar nei bankai, nei tiekėjai nieko nebeduoda. Tad norėdamas pradėti, turi turėti sukaupęs nemenką kapitalą. O kai pradedi rizikuoti savo kapitalu – mūsų atveju, rizikavome viskuo, ką turime – tuomet atsiranda impulsas nepaleisti, viską laikyti savo rankose, būti ir kontroliuoti, tobulėti, tobulinti. Mes su žmona turime tikslą. Esame iš banko pasiėmę paskolą ir turime tikslą kuo greičiau ją atiduoti, nežiūrint į nieką. Ir tada, atidavę paskolą, nebūdami niekam skolingi, galėsime atsikvėpti ir pagalvoti apie tai, ką veikti toliau. Dabar toks yra mūsų pagrindinis stimulas, o šiuo metu mums esmė yra išsaugoti verslą ir daryti taip, kad tas verslas funkcionuotų.

PK: Išduokite – kiek kainuoja pagaminti gerą gurmanišką patiekalą?

Gediminas: Jei kalbame apie brangaus gurmaniško patiekalo žaliavų savikainą, tai ji yra sąlyginai nedidelė, proporcingai lyginant su kaina. Bet norint, kad tas patiekalas tikrai būtų gurmaniškas, to lygio, kokio iš tavęs tikisi tavo svečias, labai svarbu yra žmogus, kuris jį gamina. Žmogus, kuris moka pagaminti šitą patiekalą, žino reikalingus produktus, jų proporcijas, gamybos technologiją ir visą kitą, yra labai brangus darbuotojas. Viskas į tai ir susiveda. Be to tam reikalingas ne vienas darbuotojas. Reikia žmonių, gaminančių produktą, atnešančių jį prie stalo, mokančių jį pateikti, papasakoti, nusišypsoti. Yra visa grandis žmonių, kuriems už tai mokamas atlyginimas. Būtent atlyginimai, patalpų išlaikymas, elektros energija ir visa kita yra kalkuliuojama į patiekalo kainą. Šiais laikais mūsų antkainiai yra labai nedideli – tai padiktavo krizė. Žmonės stengiasi žvelgti į patiekalus per kainos prizmę. Ne tiek svarbu, kokioje jis lėkštėje patiektas, kaip įmantriai jis sukomponuotas – dabar svarbu jo kaina. Pagrindinis mūsų įmonės turtas yra mūsų žmonės, kurie moka viską padaryti, o mes mokame išlaviruoti kainos ir patiekalo santykyje.

PK: Svarbi aptarnavimo sferos dalis – arbatpinigiai. Ar lietuviai dabar yra linkę palikti arbatpinigių?

Gediminas: Tikrai ne. Jei užsienyje paprastai skaičiuojama 10% arbatpinigių nuo sąskaitos, ar panašiai, ir žmonės tai supranta, tai Lietuvoje žmonės arbatpinigių palieka labai nedaug, simboliškai – litą, du, maksimum – penkis, nežiūrint į sąskaitos dydį ar į aptarnavimo kokybę. Aišku, jei kažkas nesišypsos, ar blogai aptarnaus, tai žmogus visai nepaliks arbatpinigių, bet mūsų restorane to nėra. Mūsų restorano aptarnavimo kokybė yra tikrai aukšta, tad žmonės palieka arbatpinigių, bet jų dydis tikrai nėra toks, kad padavėjai arbatpinigiai būtų didelė paspirtis prie atlyginimo. Žinoma, pavieniais, labai retais atvejais žmonės palieka ir labai didelius arbatpinigius. Ypač vakarinės programos metu. Tikrai džiaugiamės, kai iš užsienio grįžę žmonės nusprendžia sugrįžtuves atšvęsti mūsų restorane – tokie žmonės, kurie jau yra matę truputėlį pasaulio, žino darbo kainą bei neužmiršta to žmogaus, kuris dirba sunkiai ir džiaugiasi gaudamas arbatpinigius, nes tai sudaro jo biudžeto pastiprinimą, – tie žmonės palieka arbatpinigių. Buvo mūsų barmenas gavęs ir 100Lt arbatpinigių, tačiau tai kuriozinės situacijos, kurių negalima priimti, kaip normos.

PK: Jūsų restorane kartais apsilanko Rusijos estrados žvaigždės. Kaip jie elgiasi su pinigais? Ar yra išlaidūs? Ar turi kažkokių ypatingų pageidavimų?

Gediminas: Iš esmės jie išskirtinių pageidavimų neturi. Jei kažkas kažko pageidauja, mus apie tai informuoja jų koncertų organizatoriai. Kai mūsų restorane paskutinįsyk lankėsi Filipas Kirkorovas, mums buvo pranešta, kad jam yra pasninkas (buvo Kalėdų laikotarpis) ir jis nevalgo mėsiškų produktų, todėl organizatoriai paprašė mūsų paruošti kažką tinkamo. Tokių pageidavimų būna, bet jie nėra labai išskirtiniai. Esame priėmę ir aptarnavę pakankamai daug žvaigždžių, mumis pasitiki ir organizatoriai, nes žino, kad mes gėdos nepadarysim ir kotletais žvaigždžių neprišersim. Bet, kaip ir visos žvaigždės, jie įpratę ateiti ir galvoti, kad vien savo apsilankymu jie pagerbia mūsų objektą. Taigi, jie arbatpinigių nepalieka, nes niekada nemoka. Bet iš tikrųjų tai yra didžiulė garbė tiek mums, tiek aptarnaujančiam personalui. Šiuo atveju jų satisfakcija neišreiškiama pinigais. Mums yra garbė, kad jie apsilanko, mėgsta mūsų restoraną ir atvažiavę į Lietuvą jau ne pirmus metus išreiškia pageidavimą atvykti pas mus. Prieš atvažiuojadamas F.Kirkorovas pasakė Borisui Moisejevui, kad jei jis bus Kaune, būtinai aplankytų mūsų restoraną. Ir Ala Pugačiova su paskutiniais koncertais važiuodama iš Rygos į Vilnių turėjo pas mus užsukti, tačiau blogai pasijuto ir paskambinę organizatoriai įspėjo, kad ji neapsilankys dėl sveikatos problemų. Naudos mums iš to yra nedaug, bet tai, kad ir tarp didžiųjų Rusijos žvaigždžių mūsų kuklus restoranėlis yra pakankamai žinomas, glosto savimeilę.

PK: Daug kalbėjome apie restoraną, bet norėtųsi daugiau sužinoti apie Jus asmeniškai. Esate išlaidus ar taupus žmogus?

Gediminas: Finansine prasme aš esu labai geras žmogus (juokiasi). Galiu pasakyti taip: gal tai mano charakterio bruožas ar gyvenimo stilius – pinigų niekada neturėjau, neturiu ir nežinau, ar turėsiu. Jei turiu kišenėje 100Lt, tai man gerai, bet aš vis tiek įsigudrinu juos išleisti. O jei neturiu nei 100Lt kišenėje, tai man dar geriau, nes nereikia sukti dėl to galvos. Buvo laikai, kai gaudavau 600Lt atlyginimą ir pinigų neturėdavau. Buvo laikai, kai gaudavau po 7000Lt algos – lygiai taip pat tų pinigų neturėjau. Mes su žmona kartais atsisėdę net pagalvojam, kad kažkas iš tiesų yra ne taip. Nesame kažkokie užsispaudėliai ir nededam pinigų į kojinę – jei yra laisvų pinigų, mes juos išleidžiam. Ar į kokią kelionę išvažiuojam, ar su draugais išleidžiam, ar kažkokiam pirkiniui skiriam, nors vėliau kartais nusprendžiam, kad jis buvo visai nereikalingas. Kai turime tikslą, kad reikia kažką pirkti ar investuoti, sugebame pasispausti, bet kai yra laisvas grafikas ir atsiranda laisvų pinigų, tai tikrai kojinėje jų nesaugom.

PK: Ar kažko išmokote apie pinigus darydamas klaidas?

Gediminas: Esu išmokęs tokios geros taisyklės – visada taip nebus. Jei, tarkim, atsiranda situacija, kai turi pinigų, tai turi prisiminti, kad visada taip nebus – ateis laikas, kai jų pritrūks, ar reikės kažkokioms išlaidoms, o jų neturėsi. Ir lygiai taip pat ir atvirkščiai – jei ir neturi pinigų, vaikštai biednas tuščiom kišenėm, tai visą laiką guodžia ta mintis, kad visada taip nebus. Jeigu dirbsi, galvosi, negulėsi ant sofos prieš televizorių, o kažką mąstysi, ką veikti, tai visada taip nebus. Net jei neturi pinigų, jų atsiras. Tokia yra pagrindinė taisyklė. Ir dar nereikia bijoti rizikuoti, nes mūsų laikais nėra normalaus stabilaus verslo, kuris būtų be rizikos. Visame versle reikia nebijoti rizikuoti, tartis, klausti ir drąsiai daryti.

PK: Ar Jūsų požiūriui į pinigus turėjo įtakos vaikystė?

Gediminas: Savaime suprantama, turėjo. Iš esmės, galbūt net tas mano netaupumas yra atėjęs iš mano vaikystės, nes niekada nejutau pinigų stygiaus. Dabar mes savo vaikus stengiamės auklėti taip, kad net jei kažko labai užsimanai, nereikia būtinai iškart bėgti pirkti – reikia palaukti savaitėlę, pagalvoti, ar tau to tikrai labai reikia. Ir tada, apsisprendus, galima pirkti. Galbūt mano vaikystėje viskas buvo truputėlį paprasčiau, nes rusų laikais nieko nebuvo išskyrus kramtomą gumą „Paršiukas Čiukas“, kainavusią 15 kapeikų. Tai nelabai buvo poreikių kažkur tuos pinigus leisti. O viską, ko reikėjo, turėjau. Bet mano vaikystėje auklėjimo, kad reikia žinoti pinigų vertę, nebuvo. Tėvai dažniausiai gyvendavo nuo algos iki algos ir tų pinigų užtekdavo. Tačiau dabartiniams tėvams reikia nuo mažens pradėti vaikams skiepyti požiūrį, kad pinigai turi savo vertę ir juos reikia saugoti. Dažnai būna, kad vaikas gauna viską, ko užsinori. Dėl tokio auklėjimo vaikai neįgyja labai kapitalistinėje santvarkoje reikalingų įgūdžių, kaip elgtis su pinigais. Aš šitą momentą esu praleidęs ir gal dėl to kol kas dar nesu milijonierius. Gal dėl to kol kas nesu labai turtingas žmogus, o tiesiog bandau kapstytis gyvenime.

PK: O kam daugiausiai leidžiate pinigus be buities ir verslo?

Gediminas: Sfera, kur mes leidžiam pinigus ir, kartais, paskui net ir graužiamės dėl to, yra kelionės. Kadangi pagrindinį gyvenimo laiką užima darbas restorane ir mintys apie tai, kaip padaryti restoraną geriausiu ne tik Kaune bet ir Lietuvoje, radę laisvą minutę bandom pailsėti ir leidžiam sau, kad ir savaitėlei ar net kelioms dienoms, kažkur pabėgti, išvažiuoti. Dar nemažai pinigų išleidžiu sportuodamas. Kainuoja įvairiausi maisto papildai, priedai, drabužiai – sportas nėra pigus užsiėmimas.

PK: Galbūt užsiimate finansinėmis investicijomis?

Gediminas: Ne, bet mano žmona domisi šia sfera. Ji seka kursus, rinkas, fondus, draudimus, ten investuoja. Gal simboliškai, nedideles pinigų sumas, bet vis tiek. Ji toje srityje labiau nusimano, nes yra pragmatiškas žmogus, mėgstantis skaičiavimus, kažką suprantantis tose situacijose. O aš esu žmogus prie meno – ko nesuprantu, tas man yra nepasiekiami dalykai.