G.Mažeikos investicijos ir intuicija

Beprotiškais tempais knygas ryjanti devynmetė dukra kažkada prisipažino: žinai, mama, kai buvau maža, galvojau, kas per žmogus tas Alma Littera, kad per metus sugeba tiek daug knygų parašyti…

„Alma Littera“ įmonių grupės generalinis direktorius Gintautas Mažeika knygų nerašo, tačiau mielai jas skaito. Ypač, susijusias su finansais.

Ar turit formulę, pagal kurią tvarkote šeimos finansus?

Gintautas Mažeika: Ne. Yra einamosios išlaidos, esam apsitarę su žmona, kiek per metus skirsim kelionėms. Jei pinigų lieka – labai gerai. Esu dviejų bankų klientas, turiu asmeninius vadybininkus, kurie pataria, kur laisvas sumas investuoti.

Ar seniai investuojate?

Gintautas Mažeika: Apie dešimt metų. Pats esu baigęs finansus, tad suprantu, kad pinigai negali gulėt – jie turi uždirbti pinigus. Anuomet vienas iš mano draugų dirbo finansų makleriu, matyt, norėjo pritraukti klientų, tad užvertė pasiūlymais. Susigundžiau. Buvo pati pradžia, sumos nedidelės, o galimybės – begalinės. Uždarbis buvo skaičiuojamas ne procentais, o kartais. Iš pradžių investavau į konkrečių įmonių akcijas, vėliau – fondus, vertybinius popierius.

Ar finansų krizė smarkiai grybštelėjo?

Gintautas Mažeika: Manau, per pastaruosius trejus metus nukentėjo didžioji dalis investuotojų. Drįstu manyti, arba taip save guodžiu, kad patyriau palyginti nedidelius nuostolius.

Ar po to neatsirado noras pinigus verčiau kišti į kojinę?

Gintautas Mažeika: Ne. Nors, nuoširdžiai prisipažįstant, prieš porą mėnesių vėl prasidėjus kritimui, rizikingas investicijas išsitraukiau. Manau, pavėlavau keliomis dienomis, daugiausia savaitę. Būtų buvę labai gerai, o dabar, drįstu teigti, neblogai. Jei būčiau jas palikęs iki šios dienos, būtų ne kas…

Investicijomis rūpinatės pats ar pasitikit patarėjais?

Gintautas Mažeika: Seku pats, tačiau pasikliauju ir patarimais. Jie paremti skaičiavimais, metodikomis ir t.t. Nors turiu intuiciją. Nežinau, patikėsit, ar ne, bet jeigu būčiau daręs tai, ką sako intuicija, būtų buvę daug geriau.

Tai kodėl jos neklausot?

Gintautas Mažeika: Turi asmeninį bankininką, jis kainuoja, ir atrodytų, turi savo darbą dirbt. Kai pradeda dantis skaudėt, gi nesitaisai pats – eini pas specialistą. Čia irgi kažkas panašaus. Ir dėl pasaulio ekonomikos raidos buvau pesimistiškai nusiteikęs. Visi kalbėjo, kaip viskas čia atsigauna, o aš netikėjau. Viduje norėjau, bet intuicija kuždėjo, kad taip būti negali. Atsigavimas buvo tik todėl, kad vyriausybės pasiskolino ir metė daug pinigų. Bet norint, kad kažkas iš esmės pasikeistų, reikia kitokio modelio, politinių sprendimų. Lyg ir logiška, kad pasibaigs pinigai – taip ir nutiko. Tačiau investuotojai nori, kad pinigai dirbtų ir kažką uždirbtų. Kažkuria prasme mes patys save pradedam apgaudinėt, tikėt iliuzija, kad viskas bus gerai.

Investuojat periodiškai?

Gintautas Mažeika: Kai atsiranda laisvų pinigų. Yra mėnesio pajamos, išlaidos, ir negerai, jei laisvi pinigai sąskaitoj guli. Bent jau į indėlį padedi.

Ar požiūriui į pinigus turėjo įtakos tėvų auklėjimas?

Gintautas Mažeika: Mano tėvai buvo paprasti žmonės – darbininkai. Neužėmė tais laikais ypatingų pareigų, negavo didelių atlyginimų. Daug dirbo ir labai atsakingai elgėsi su pinigais. Pas mus visada buvo juodai dienai. Mes, vaikai, nežinojome konkrečių sumų, bet buvo aiškinama, kad negalima gyventi ta diena.

Prasidėjus krizei, visi buvom skalpuojami, kad neatsakingai vartojome. Ar sutinkat su teiginiu, jog patys kalti, kad prasiskolinom?

Gintautas Mažeika: Buvo laikas, kai nesiskolindamas atrodei keistai. Kartais net ir aš nejaukiai jaučiausi. Visi skolinosi – namams, automobiliams, rizikingoms investicijoms. Mes vieną, simbolinę paskolą esam ėmę prieš šešiolika metų – pirmajam būstui. Burbulo metu neėmėm jokių paskolų. Jokiu būdu nenoriu pasakyt, kad buvau genialus, išmintingas ar dar kažkoks. Paprasčiausiai, nebuvo poreikio, neradau kam.

Uždirbat tiek, kad viską sau galit leist nesiskolindamas?

Gintautas Mažeika: Iš esmės, taip. Dirbu jau dvidešimt metų. Pirmą atlyginimą gavau 1991 m. rudenį panašiu metu. Ketvirto kurso studentas buvau.

Tai per moksleivių atostogas neuždarbiavot?

Gintautas Mažeika: Ne. Tik vieną vasarą rinkau šermukšnius. Už 200 kg surinktų ir sudžiovintų uogų davė 90 rublių čekį, už kurį deficito laikais parduotuvėje buvo galima nusipirkti džinsus. Tai aš visą vasarą rinkau, tėtis padėjo. Tai buvo labai sudėtingas darbas, nes neįsivaizdavau, koks tai bus kiekis. Uogos labai lengvos, o dar sudžiovintos… Rinko ir mano draugai, bet jiems sekėsi prasčiau nei man. Tai matydami, kad neturi šansų, sumetė man galiausiai. Buvo nerealus kiekis – panašus kaip nedidelis kambarys.

Kam pinigų negailite?

Gintautas Mažeika: Maistui. Neperki ten kažin ko, bet neskaičiuoji. Negaila kokybiškam poilsiui – tiek žmona, tiek aš daug dirbam. Vaikų lavinimui. Žmona pasakytų, kad man negaila pomėgiui – medžioklei.

Jei ne paslaptis, kiek šitas malonumas kainuoja?

Gintautas Mažeika: Čia kaip su automobiliais. Gali nusipirkt už dešimt tūkstančių litų ir už milijoną – lygiai taip pat važiuosi. Ir naują medžioklinį šautuvą gali nusipirkt už tūkstantį litų arba kelis šimtus tūkstančių. Tai buvo pats brangiausias, iš kurio esu šovęs, bet ne mano. Maniškiai apie 15 tūkst. kainuoja. Ne vieną jų reikia turėti.

Dažniau atsiskaitot grynaisiais ar kortele?

Gintautas Mažeika: Kortele, nes paprasčiau ir patogiau. Piniginėje paprastai yra apie 300 litų grynųjų.

Ar duodat išmaldos?

Gintautas Mažeika: Priklauso nuo nuotaikos. Nemalonu likti kvailio vietoje. Yra buvę, kai nupirkau ir padaviau maisto produktų, ir mačiau, kaip juos išmetė. Labai sunku apsispręsti, ar paramos iš tikrųjų reikia.

Ar esate dosnus savo vaikams?

Gintautas Mažeika: Vyriausiam netrukus sukaks septyniolika, mažiukui – devyneri. Abu gauna po penkis litus per savaitę. Jie jums puikiai galėtų paaiškinti, kad dabar krizė, sunkūs laikai.

Tad užgaidų nepildot?

Gintautas Mažeika: Aišku, kad kartais būna dovanėlės. Jie turi viską, ko jiems reikia. Vyresniam reikia mažiau, mažiukui – daugiau. Gal amžius toks?

Kokia buvo didžiausia pamoka, kurią davė pinigai?

Gintautas Mažeika: Labiau reikėtų pasitikėti savimi, priimant sprendimus dėl investicijų.