D.Jonušis vaikystėje svajojo turėti žaislų parduotuvę

Bene visas Dariaus Jonušio gyvenimas susijęs su automobiliais. Praeityje garsus lenktynininkas dirba BMW vairavimo akademijos instruktoriumi, taip pat treniruoja kartais važinėjančius vaikus bei didžiąją Lietuvos autosporto viltį Kazimierą Vasiliauską. Rubrikoje „Svetima piniginė“ Darių pakalbinome apie pinigus automobilių pasaulyje ir jo gyvenime.

PK: Pone Dariau, kas Jums yra pinigai?

Darius: Man pinigai – popierius, už kurį galima nusipirkti reikiamą prekę. Ir kurio visada yra mažai.

PK: Esate išlaidus ar taupus žmogus?

Darius: Aš, vienareikšmiškai, esu išlaidus. Dažnai perku „čia ir dabar“, nes dabar labai reikia. Nebūtinai sau – pavyzdžiui, vaikams. Tiesiog taip yra – jei man kažko reikia, tai dabar, šią sekundę. Ir tada jau labai reikia. Turiu daug tokių pavyzdžiu, kai esu prisipirkęs visokių laisvalaikio inventorių, daug kitų dalykų, kurie taip ir nebuvo naudojami po to, arba buvo panaudoti vieną kartą ir nuo tada guli garaže.

PK: O koks geriausias Jūsų pirkinys?

Darius: Manau, kad pats geriausias pirkinys tai yra namai. Namai yra tai, kas tau suteikia džiaugsmą. Kalbant apie mūsų šeimos išlaidas, tai daugiausiai leidžiam pinigus tiesiog mūsų gyvenimo kokybės gerinimui ir nebūtinai išoriniam.

PK: Galbūt yra sfera, be buities, kuriai išleidžiate daugiausiai pinigų?

Darius: Manau, kad paskutiniu metu tai yra sūnaus sportai, kurie neišvengiamai suvalgo pinigų – jis važinėja kartingu BMW formulėje mini (kartingų kategorija vaikams nuo 7 iki 12 metų). Gal tai ir nėra didžiausios išlaidos, bet šiuo metu jos žymiausios. Neišvengiamai auga ir dukra, atsiranda kažkokios transporto priemonės ir viskas reikalauja išlaidų. Mažiausiai pinigų, turbūt, skiriu sau – visokiems rūbams. Tai manęs kažkaip net netraukia. Matyt tokia mano natūra – jei reikia marškinių čia ir dabar, tai nueisiu ir nusipirksiu tuos marškinius čia ir dabar, o kas bus su jais toliau man visiškai nusispjauti.

PK: Ar požiūriui į pinigus turėjo įtakos Jūsų vaikystė?

Darius: Net nežinau. Gal tiesiog apie tai niekada nesusimasčiau. Manau, kad visiems mums požiūris bet kokiu klausimu susiformavo vaikystėje, dėl kažkokių aplinkybių. Mano šeima tikrai nebuvo baisiai turtinga, bet ir nebuvome vargšai. Tėvas daug metų dėstytojavo, direktoriavo, mama buvo gydytoja. Tačiau visa mano karta užaugo tam pačiam sovietmetyje, tad turbūt jei ir būtų buvę daugiau tų pinigų, nelabai visi būtų žinoję, ką su jais daryti. Bet mano šeimoje niekada nebuvo kažkokio kulto pinigams ar poreikio, kad jų būtų daugiau, noro turėti daugiau už kitą. Turbūt visi vaikystėje svajojome (dabar man tai sako sūnus) būti žaislų parduotuvės savininkais. Ji galėtų stovėti mūsų kieme ir užsinorėję, galėtume ateiti ir pasiimti kiek norime žaislų. Turbūt visi tai praėjome.

PK: Ar esate kažko išmokęs apie pinigus, darydamas klaidas?

Darius: Be abejo. Manau, kad kiekvienas esame pridarę klaidų, įsigiję nereikalingų daiktų ar kažkur investavę pinigus netinkamai, tikėdamiesi, kad ta investicija bus labai gera, o ji pasirodė nelabai gera. Tokio pobūdžio klaidų pasitaiko. Ir, aišku, darau išvadas, kaip ir iš kiekvieno savo veiksmo. Kitaip nebūtumėm žmonės, jei nesugebėtumėm iš to, ką darom, pasidaryti išvadų.

PK: Kaip prasidėjo Jūsų finansinis gyvenimas? Kaip uždirbote pirmąjį atlyginimą?

Darius: Kaip ir daugelis sportininkų tuo metu. Darbo knygelė buvo įdarbinta transporto įmonėje – buvau kažkoks šaltkalvis-remontininkas. Žinoma, tik fiktyviai – ateidavau pasirašyti vieną kartą į mėnesį ir tiek. Tokia buvo asmeninių pajamų pradžia. Tačiau labai daug metų, kaip ir dabar mes darome, visus pomėgius finansuodavo tėvai. Tik tiek, kad buvo kiek kitas laikmetis – labai daug dalykų galėjai pasigaminti, o ne nusipirkti. Ir to gamybinio kūrybiškumo jaunesnė karta turėjo daugiau nei dabar. Visą vaikystę praleidau ne rinkdamas bulves kolūkiuose, o prie kartingo ir besiruošdamas varžyboms. Tuo metu tekdavo ir prie staklių pastovėti pačiam, ir prie brėžinių pasėdėti, kadangi vartai į užsienį buvo uždaryti ir nusipirkti kažkokių gerų daiktų buvo nelengva. Be to, taip pinigai susitaupydavo.

PK: O dabar kartu važinėjančiam vaikui tai yra brangus pomėgis?

Darius: Manau, kad tai priklauso nuo lygmens. Jei kalbėti apie Lietuvos lygmenį, tai nėra labai brangu. Pavyzdžiui BMW formulėje mini sezonas kainuoja 10 tūkstančių litų. Pagal kartingo mastelius tai yra labai pigu. Aišku, papildomai dar kainuoja apranga ir kiti dalykai, tai bendroje sumoje gali kokių 15 tūkstančių išeiti, bet kartingo masteliais tai yra labai pigu. O šiaip, brangu ar pigu, kiekvienam priklauso nuo jo pajamų ir galimybių – labai subjektyvu sakyti, kad tai yra brangu, o tai – pigu. Lygiai taip pat, kaip sakyti, kad tai yra gražu, o tai – negražu.

PK: O kiek turi skirti tėvai, jei sugalvoja leisti vaiką į kartų sportą?

Darius: Pradžioje vaikai tiesiog lanko būrelį – tokį pat, kaip bet kurios kitos srities. Lankydamas jį vaikas gali susipažinti su kartingo pagrindus ir suprasti, ar jam tai patinka. Būrelis kainuoja 200 litų per mėnesį, o užsiėmimai vyksta porą kartų per savaitę. O paskui, jei vaikas nusprendžia toliau sportuot, tai jau kokia dešimtį tūkstančių reikia nusiteikti išleisti.

PK: O kaip yra didžiajame autosporte?

Darius: Suaugusiųjų autosporte taip pat reikalingi nemaži biudžetai. Tarkim „Omnitel“ 1000 km lenktynės, vykstančių Palangoje, komandų biudžetai svyruoja nuo kokių 30,000 litų iki 40,000 eurų. O kalbant apie lenktynes užsienyje – ten vėl atskira matematika. Sakykime toje pačioje „Formulėje 2“, kur lenktyniauja Kazimieras Vasiliauskas, vienos varžybos kainuoja kokius 15,000 eurų.

PK: Kokia visa finansinė autosporto sistema? Lenktynininkai moka starto mokestį?

Darius: Tai ne starto mokestis. Vakarų Europos valstybėse, kur tos tradicijos seniai išvystytos, stipresnės, modelis yra toks: Egzistuoja lenktynių komandos, kurios turi viską – formules, sunkvežimius, instrumentus, reikalingą įrangą, variklius, mechanikus ir taip toliau. Jos dirba, kaip bet kokios bendrovės, atliekančios paslaugą ir gaunančios už tai pajamas. Tai štai, jos turi viską, išskyrus lenktynininkus. Lenktynininkas ateina su savo pinigais, su savo tėvų pinigais arba su savo rėmėjų pinigais ir siekia aukštumų. Kai kuriems pasiseka pasiekti tokias aukštumas, kad jie galėtų uždirbti pinigus, t.y., kad jiems būtų mokamas atlyginimas. Teko nemažai diskutuoti šia tema ir vis galvojau, kaip žmonėms paaiškinti, su kuo palyginti. Autosportas didžiąja dalimi yra tik išlaidos. Šiuo požiūriu tai nėra labai dėkinga sporto šaka. Jis panašus į lauko tenisą. Tenise tu taip pat leidi pinigus, o jei paskui kažkur patenki, tai gali juos atsiimti. Bet jei nepatenki, tai tiesiog esi juos išleidęs. Tas pats ir autosporte, tik, galbūt, šiek tiek skiriasi kaštai.

PK: O kur ta riba, nuo kurios lenktynininkai pradeda uždirbti?

Darius: Uždirbti galima „Formulėje 1“, „DTM“ serijoje Vokietijoje, taip pat WTCC (World Touring Car Championship). Ir tai ne visose kategorijose. Dažniausiai uždirbti galima tose kategorijose, kur dalyvauja automobilių gamintojai. Jie, norėdami pasiekti savo marketingo tikslus, norėdami būti lyderiais, samdo lenktynininkus, kurie gali važiuoti greitai. Nėra tokios ribos, kad surinkęs kažkiek taškų pradedi gauti pinigus. „Formulėje 2“ absoliučiai visi važiuoja iš savų rėmėjų ar tėvų pinigų. Tai sudėtingas mechanizmas. Net ir „Formulėje 1“ kai kurie lenktynininkai moka, o ne gauna pinigus. Jie moka už galimybę važiuoti. Taip jie bando pritraukti dėmesį, parodyti save, nes, galbūt, kažkuriuo metu jie neturėjo pakankamo užnugario. Galbūt tas lenktynininkas yra pakankamai greitas, bet tam įtakos turi daug detalių – rinka, kurią jis atstovauja, kiek jis yra patrauklus. Tarkim šį sezoną „Formulės 1“ „Renault F1“ komandoje lenktyniaujantis rusų lenktynininkas Vitalijus Petrovas už tai, kad važiuotų moka pinigus. Tai labai ilga tema ir nėra vienos linijos, nuo kurios prasideda uždarbiai.

PK: Kas dabar yra geras automobilis? Tai prabangos prekė, ar kasdienybė?

Darius: Tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus sampratos ir jo filosofijos, kaip kad ir daugelis kitų dalykų. Vieniems tai yra tiesiog kasdienybė, kitiems – prabangos dalykas. Jei kalbėti bendrai apie automobilį, tai jis visiems yra transporto priemonė. Jei pradėsim gvildenti automobilių gamintojus, markes ir modelius, tai vieniems jie reikalingi tiesiog tam, kad važiuoti, o kitiems, kad kažkam pasirodyti arba gerai atrodyti. Šiandien yra tokių žmonių, kurie, į automobilį, išorę investuoja daugiau nei į namus. Turime tokių pavyzdžių. O aš manau, kad tai yra paskutinėje vietoje. Kaip minėjau anksčiau, mes šeimoje stengiamės investuoti į tai, kuo mes naudojamės kasdien namuose ir aplink namus. Tai yra kažkokios vertybės, bet čia kiekvienas supranta skirtingai. Kalbant plačiau, manęs dažnai klausinėja, kas yra geras automobilis. Ilgai ieškojau atsakymo ir dabar esu tikras, kad jį radau – geriausias yra automobilis, kuris tau asmeniškai labiausiai patinka. Ir, be abejo, kurį tu gali nusipirkti pagal savo piniginę. Esame skirtingi žmonės, su skirtingais norais, galimybėmis ir mėgiamais daiktais. Vieniems patinka vienokie drabužiai, kitiems – kitokie. Tas pats ir su automobiliais. Todėl reikia žiūrėti, kas tau asmeniškai teikia džiaugsmą, o ne su kuo galėsi pasipuikuoti prieš draugus.

PK: O naujų automobilių kainos yra adekvačios? Ar jie to verti?

Darius: Vėlgi, kiekvienas į tai žiūri savaip. Mano asmeninė nuomonė ta, kad jei tu gali nusipirkti naują automobilį, jei tai nėra paskutiniai pinigai, kuriuos atimi iš mokslų, namų ar maisto, tai, be abejo, naujas automobilis yra geriau už naudotą. Visų pirma dėl to, kad jei pats pradedi automobilį eksploatuoti, tu žinai visą jo istoriją, kas jam vyksta, kodėl vyksta ir t.t. Nemažai automobilių atvežami iš užsienio po avarijų. Kartais ir po labai stiprių avarijų. Ir visiškai neaišku, kaip jie po to buvo pataisyti. O vis tik automobilis yra tas daiktas, kuris žmogui gali suteikti ne tik komfortą, bet ir nesaugumą, jei kažkas atsitiks – kažkas nulūš, ar kažkas blogai sutvarkyta ir jis kreivai stovės ant kelio dangos. Bet, aišku, yra ir kita medalio pusė – jei pagal realias pajamas ir išlaidas negali sau leisti nusipirkti naujo automobilio, tai renkiesi dėvėtą. Čia taip pat nėra aiškaus brūkšnio. Turbūt niekur gyvenime jo nėra. Nėra taip, kad čia juoda, o čia jau balta. Spalvos visada turi perėjimus.