Jaunojo A.Karaliaus santaupos – hipnozei

Algirdas Karalius daugeliui neįprastai skambančios profesijos atstovas – sėkmės mokytojas. Savo paskaitose ir seminaruose jis moko žmones, kaip būti sėkmingais ir, be abejo, kaip užsidirbti pinigų. Šįsyk rubrikoje „Svetima piniginė“ pasidomėjome, kaip ponas Algirdas vertina pinigus.

PK: Kas Jums yra pinigai?

Algirdas: Man pinigai yra priemonė, kurios pagalba galiu pasirūpinti artimiausiais žmonėmis. Turiu didelę šeimą, tad turėdamas pinigų galiu geriau pasirūpinti mamos sveikata, vaikų ateitimi ir, be abejo, įgyvendinti savo svajones.

PK: Esate vadinamas sėkmės mokytoju. Kokia tai profesija?

Algirdas: 99% visų psichologų ir psichologijos mokslų remiasi patologija, nes visos pagrindinės psichologijos teorijos analizavo psichiškai nesveikus žmones ir pagal tai buvo bandoma duoti rekomendacijas, kaip būti sėkmingu. Bet tai visiškai nepasitvirtino. Juk ir gydytojai, kurie žino viską apie ligas, dažniausiai mažai gali padėti mums pasirūpinti sveikata. 1999 metais susikūrė nauja pozityvios psichologijos sritis, kuri tyrė sėkmingus, stiprius žmones ir tas žinias perteikė kitiems žmonėms. Aš esu to judėjimo atstovas, analizuoju sėkmę įvairiose srityse ir tas žinias perduodu kitiems.

PK: Galima sakyti, kad uždirbate pinigus, mokydamas kitus žmones uždirbti pinigų?

Algirdas: Taip. Žinoma, mokau ne tik to. Manau, kad pinigai yra labai nedidelė dalis, kuri prisideda prie sėkmės. Svarbi, bet nedidelė. Galvoju, kad pinigai atspindi mūsų vidinį pasitikėjimą savimi, vidines nuostatas. Aš padedu žmonėms vystyti atkaklumą siekiant savo tikslų, o tai susiję ir su pinigais. Nesu finansų mokytojas, ar didelis pinigų ekspertas, bet mano sritis pakankamai su tuo susijusi.

PK: Kokia auksinė formulė, kaip žmogui būti sėkmingam finansiškai?

Algirdas: Supratau, kad norėdamas būti sėkmingas žmogus turėtų siekti finansinės laisvės. O tai reiškia ne tik pinigus, bet ir laisvo laiko turėjimą. Pagrindinė formulė – reikia turėti keletą pajamų šaltinių. Patys turtingiausi, kaip taisyklė, turi keletą. Kai vienas šaltinis išsenka, atsiranda kitas. Kitas svarbus dalykas – pagrindiniai šaltiniai turi būti pasyvios pajamos – ne laiko keitimas į pinigus, o pinigai, uždirbami pasyviai. Tai gali būti investicijos, verslai, kurie nereikalauja daug laiko, interneto projektai. Mano toks įsivaizdavimas. Žinau, kad Lietuvoje yra daug žmonių, kurie turi daug pinigų, bet neturi laisvo laiko ir yra priklausomi nuo savo verslų. Jų negalima pavadinti labai sėkmingais, nes jei ne tu turi verslą, o verslas turi tave, tai pinigai tuomet tampa prakeikimu, o ne sėkme.

PK: Ar Jūs asmeniškai investuojate?

Algirdas: Taip investuoju. Kuriu internetinius projektus, dar vienas mano pajamų šaltinis – tinklinis marketingas. Anksčiau esu atlikęs ir finansinių investicijų, bet jų dabar neliečiu, nes ne tokie laikai, kai iš jų gali labai daug tikėtis. Arba reikia labai gerai jas išmanyti ir kiekvieną dieną reguliuoti – o tai sugeba vienetai, arba pirkt kažkokias ilgalaikes investicijas ir pamiršti apie jas. Po dešimt ar dvidešimt metų jos atsipirks. Žinau, kad daug žmonių kiekvieną dieną stebi jas, domisi, vartoja terminologiją, tačiau visgi manau, kad daugelis jų yra analfabetai. Tam, kad gerai išmanytum finansinius instrumentus iš tikrųjų reikia ne vieną dešimtmetį padirbėti šitoje srityje. Jei susitinka du žmonės, kurių vienas turi pinigų, o kitas investavimo patirties, tai kai jie išsiskiria, tas, kas turėjo patirties įgauna pinigų, o tas, kas turėjo pinigų, įgauna patirties. Galvoju, kad Lietuvoje yra labai nedaug tikrų investavimo ekspertų, kurie būtų išgyvenę daug krizių ir sau pasidarę finansinį kapitalą. Lietuvoje daugelis šios sferos žmonių yra investicinių instrumentų padavėjai, o padavėjų tikslas yra užsidirbti iš jūsų pinigų, o ne padaryti jus finansiškai nepriklausomais. Žmogaus turi suprasti, kad kai gauna konsultacijas, jį konsultuoja pardavėjas. Žinoma, žmonės gali ir turi domėtis, bet viską pastatyti ant to antrinio pajamų šaltinio, mano nuomone, būtų nelabai protinga.

PK: O koks Jūs esate žmogus? Išlaidesnis ar taupesnis?

Algirdas: Finansų prasme turiu blogą bruožą – labai nemėgstu skaičiuoti pinigų. Žinau, kad tai yra yda, bet man visada atrodė, kad tikri vyrai niekada pinigų neskaičiuoja. Nereikia skaičiuoti kiekvienos kapeikos – geriau reikia galvoti, kaip užsidirbti daugiau. Žinau, kad toks mąstymas neteisingas, bet mano toks noras – noriu padaryti viską, kad nereikėtų kasdien skaičiuot pinigų, rinkti kvitukų, nes man tai žeminanti procedūra.

PK: Ar Jūsų požiūriui į pinigus įtakos turėjo vaikystė?

Algirdas: Be abejo. Mane tėvai nuo vaikystės skatino eiti kažką pardavinėti, kažką daryti. Galvoju, kad jei vaikai greičiau kažką pradės praktiškai daryti su pinigais, jie įgaus tam tikrą supratimą. Aš jau šešerių pardavinėjau kramtomą gumą, o dvylikos stovėjau turguje ir prekiavau džinsus, važinėdavau jų į Rusiją. Nuo 15 metų, pabaigęs mokyklą, dirbau gamykloje. Galvoju, kad kuo anksčiau žmogus susipažįsta su pinigais, tuo yra geriau.

PK: Kur leisdavote pirmus uždarbius?

Algirdas: Kai pardavinėjau kramtomą gumą, tuomet supratau, kad tų pinigų nereikia išleisti, geriau už juos įsigyti daugiau kramtomos gumos. Bet nebuvau tas, kuris sukaupia, o tada reinvestuoja – vis tiek daug išleisdavau vaikiškai. Tačiau būdamas 12 metų už savus pinigus ir dar iš mamos pasiskolinęs iš Kazachstano, kur tuomet gyvenome, nuvažiavau į Sankt Peterburgą mokytis hipnozės. Tuos pinigus sumokėjau specialiam centre, kad mane išmokytų hipnotizuoti. Visiems buvo keista, kas čia per mažas vaikas atėjo. O nuo 15 metų labai daug uždirbtų pinigų skirdavau knygoms, mokymams, važinėjimui po pasaulį – o tai labai brangiai kainuoja. Būdavo metų, kai į savo keliones investuodavau virš šimto tūkstančių. Pavyzdžiui, būdamas JAV, per tris savaites skridau 18 kartų, tam, kad aplankyti visas man reikalingas vietas. Manau, kad geriausios investicijos yra nukreiptos į save – jos nedingsta ir bent jau malonumą patiri.

PK: O ar daug Jūsų profesijoje reikia investuoti į save?

Algirdas: Jei žiūrėti iš pragmatinės pusės – daugelis visai neinvestuoja, arba investuoja minimaliai, tad tiesioginio poreikio nėra. Bet kai nori būti geriausiu ir turi tam aistrą, tuomet reikia investuoti labai daug. Ypač dabar, šiais laikais, kai viskas labai greitai keičiasi ir informacijos reikia daug perdirbti. Turiu 4000 knygų ir manau, kad tai viena geriausių investicijų, nes kai ruošiuosi mokymams ir seminarams, turiu palaikyti tonusą.

PK: Kokia buvo pati brangiausia Jūsų įsigyta knyga?

Algirdas: Pati brangiausia buvo Bodo Schaferio knyga „Kelias į finansinę laisvę“. Ją perskaitęs, po to ne vieną kartą kviečiau B.Scheferį į Lietuvą, o jis, visgi, buvo brangiausiais spykeris, kada nors aplankęs mūsų šalį. Man tai labai brangiai kainavo – iš tos pusės ši knyga buvo brangiausia. O užsidirbau daugiausiai iš knygų, kurios kainavo pigiausiai. Pavyzdžiui Keno Blanchardo „Vienos minutės menedžeris“ man kainavo tik 6 litus, o labai daug padėjo – pagal šią knygutę vesdavau labai daug seminarų. Atsiperkamumo prasme pačios pigiausios knygos buvo pačios pelningiausios.  Nors buvo ir brangių investicijų. Dar studentavimo laikais susidomėjau neurolingvistiniu programavimu, nors Lietuvoje apie tai dar niekas nežinojo. Tuomet buvau išėjęs akademinių atostogų ir prekiavau likeriais. Pardavęs jų didžiulį sunkvežimį nuvykau į Kazachstaną ir už visus pinigus įsigijau pilnas tašes knygų. Prie sienos muitininkai ilgai ieškojo, kur jose paslėptas „verslas“. Iš tikrųjų, labai brangiai sumokėjau už tas knygas, bet jos pakeitė mano gyvenimą, nes supratau, kad jį visą tam paskirsiu.

PK: O kam daugiausiai leidžiate pinigus šiandien?

Algirdas: Mano pomėgis yra susitikimai su žymiausiais, geriausiais savo srities ekspertais. Štai dabar važiuoju į Maksvą, susitikti su kosmonautikos ekspertais, dirbančiais greito mokymo srityje. Prieš tai dar aplankysiu Ukrainą ir susitiksiu su dar vienu genialiu žmogumi Šatalovu, kuris sukūrė mokymų sistemą mokykloms.  Šis mano pomėgis kainuoja brangiai, bet pinigus jam leidžiu su malonumu.

PK: Gal išskirtumėte geriausią pirkinį?

Algirdas: Kažkada buvau labai laimingas, kai sau nusipirkau „Jaguarą“. Tai buvo pirmas automobilis „sielai“. Lietuvoje dar nebuvo „Jaguarų“ ir jį įsigijęs jaučiausi nepaprastai gerai. Dar turiu silpnybę ginklams ir investuoju į jų kolekciją. Nusipirkau sau „kalašnikovą“ – žinoma, maketą. Einu ir jaučiuosi, kaip vaikas, nešantis žaislą. Bet malonu.

PK: Ką labiau vertinate – grynuosius pinigus, ar mokėjimo korteles?

Algirdas: Man patiko B.Schaferio pamoka apie tai, kad žmogus visada turi su savimi nešiotis grynųjų pinigų, jų kiekvienoje kišenėje, kad kiekvieną kartą įkišęs ranką žinotų, jog pinigai yra šalia. Banko kortelė to suvokimo neduoda. Žinau, kad su kortele žymiai daugiau išleidžiame. Pagal galimybes stengiuosi išsigryninti ir su savimi nešiotis kažkokią sumą grynųjų pinigų. Žinoma, sunku ją išlaikyti, bet kai ateina sunkūs laikai, o kišenėje yra vienas kitas litas, tu jautiesi turtingesnis. Tai padeda moralinei savijautai, savęs programavimui – neturi teisės pasakyti, kad neturi pinigų, nes kažkiek vis tiek yra kišenėje. O korteles įsigiję žmonės prarandą tiesioginį ryšį su tais šlamančiais pinigais. Senais laikais visi klestintys verslininkai nešiodavosi pilnas kišenes pinigų. Išsitraukęs tokią krūvą devolvuotų pinigų galėjai jaustis milijonierium. Pamenu, kad tada, kai pardaviau likerius, gavau pilną celofaninį maišelį pinigų. Važiuodamas su jais troleibusu namo jaučiausi kaip niekada turtingas. Dabar, su kortele, taip negali pasijusti.

PK: Nebijojote, kad kažkas gali tą maišelį atimti, ar pavogti?

Algirdas: Ne. Daug metų sportuoju džiudžitsu, tai kaip tik laukiau, kada kas užpuls – galėsiu vieną kitą smūgį prisimint.