Š.Marčiulionis šaltkalvio atlyginimą dalinosi su treneriu

Legendinis krepšininkas Šarūnas Marčiulionis savo laiku matavosi Vilniaus „Statybos“, kelių NBA klubų ir, žinoma, Lietuvos nacionalinės rinktinės marškinėlius. Dabar Šarūnas jau senokai iš sporto pasaulio pasukęs į verslą, tačiau visuomet sulaukia itin daug žiniasklaidos dėmesio. Rubrikoje „Svetima piniginė“ pasidomėjome, kaip į pinigus žiūri vienas garsiausių visų laikų Lietuvos sporto žmonių.

PK: Šarūnai, kas Jums yra pinigai?

Šarūnas: Kalbant bendrąja prasme, pinigai žmogui turėtų suteikti patogumą. Tačiau ar žmonės gauną tą patogumą – labai individualus klausimas. Ne visiems jo užtenka. Tai priklauso nuo to, kaip žmogus įsivaizduoja savo gyvenimo būdą. Juk visi nori gyventi tik geriau, pagal esamus ir nesamus, menamus ir įsivaizduojamus gyvenimo modelius. Tačiau ne visiems tai pavyksta.

PK: O kaip gavote savo pirmąjį krepšinio kamuolį?

Šarūnas: Nuėjau į pirmą treniruotę Kauno 28-oje mokykloje ir iš trenerio gavau dovanų guminį bulgarišką kamuolį, tuomet kainavusį tris rublius. Tai man buvo labai didelis siurprizas.

PK: Daug metų sportavote. Ar krepšininkai lengvai uždirba pinigus?

Šarūnas: Kai aš sportavau prieš kelis dešimtmečius, apie sportą buvo visai kitoks supratimas. Tai buvo mėgėjiškas socialinis reiškinys, saviraiška, vyravo labai stiprus patriotinis atspalvis – dominantės buvo visiškai kitokios. Vėliau sportas tarsi perėjo iš socializmo į kapitalizmą ir pradėjo veikti visi kapitalizmo dėsniai. Rinkos ekonomikos sąlygomis atsirado konkurencija, sutartys dėl prekinio ženklo naudojimo, reklaminiai kontraktai, įvairios statistikos, vertinimai, žaidėjų agentai – visa tai atsirado tada, kai sportas tapo preke.

PK: Kokia ta legionieriaus duona?

Šarūnas: Toks yra krepšininkų gyvenimo būdas. Apsisprendžiant dėl užsienio klubo pasiūlymo visada svarbiausias pasitikėjimo klausimas. Jei tu važiuoji į svetimą šalį, turi puikiai žinoti, kas tavęs ten laukia. Tu atlieki savo darbą, savo pareigą ir gyveni pasirinktą gyvenimą. Manau, kad viskas labai priklauso nuo konkretaus klubo. Dažniausiai, po treniruočių ir varžybų grafiko, laisvalaikiui lieka vos apie 20% laiko. Todėl kiekvienam reikia nuspręsti, ar jam toks gyvenimas tinka.

PK: Kartais sakoma, kad didelius pinigus uždirbantys krepšininkai sužvaigždėja, pradeda žaisti prasčiau…

Šarūnas: Arba tavo alga atitinka tavo atliekamas paslaugas, arba neatitinka. Priežasčių, kodėl nesiseka žaisti, gali būti įvairių – gal nepavyksta aklimatizuotis ir prisitaikyti prie klubo, o gal tavo alga tiesiog neatitinka tavo lygio ir paprasčiausiai esi blogas pirkinys. O sužvaigdėjimas, galbūt, yra kai kurių žmonių saviraiškos priemonė, tam tikrų baimių slėpimas ir natūralios arogancijos forma. Jis gali atsirasti ne tik sporte.

PK: Jūs asmeniškai esate taupus žmogus, ar kartais elgiatės su pinigais lengva ranka?

Šarūnas: Turbūt sunki vaikystė išmokė elgtis su pinigais. Užaugau dviejų kambarių komunaliniame bute. Mano kraujo spalva niekuo nesiskiria nuo eilinių žmonių ir to laiko štampas yra pasilikęs visam gyvenimui. Todėl sunku save apgauti ir netaupyti. Nėra taip, kad man būtinai reikia ir to, ir ano daikto. Toks dirbtinas reikalingų daiktų kartelės užkėlimas man yra nepriimtinas, sunkiai suprantamas viduje.

PK: O kaip uždirbote pirmąjį atlyginimą?

Šarūnas: Kai atvažiavau žaisti į Vilniaus „Statybos“ komandą, mane įdarbino šeštos kategorijos šaltkalviu. Tuomet dalinausi atlyginimą su treneriu Pliadžiu. Uždarbis buvo 110 rublių, tai 55 iš jų gaudavau pats. Gyvenau statybininkų bendrabutyje ir tai buvo labai rimti pinigai, kuriuos prisidurdavau prie stipendijos, o dar ir tėveliai padėdavo, tad buvau tikrai patenkintas savo gyvenimu. Tais laikais taip jau buvo įprasta – žaidėjai dalindavosi su kitais žaidėjais, o man teko dalintis su komandos treneriu.

PK: O kam skyrėte pirmuosius uždarbius?

Šarūnas: Be abejo, pradėjau taupyti nuosavam automobiliui. Tuomet tai buvo brangiausias daiktas, apie kokį galėjai svajoti – nieko svarbesnio net negalėjome įsivaizduoti, tai buvo supratimo lubos. Taigi, iš atlyginimu taupiau būtent transporto priemonei.

PK: Jau senokai užsiimate verslu. Ar kažkokie sporto dėsniai gali padėti uždirbti pinigus versle?

Šarūnas:Verslas yra komandinis žaidimas – taip pat, kaip ir krepšinis. Versle yra komanda, jos formavimas, taip pat žaidimo nuskaitymas ir suvokimas. Reikia labai gerai suprasti partnerį, rasti geriausią tarpusavio komunikavimo būdą. Kaip ir aikštelėje, taip ir versle reikia neuždelsti ir sakyti, kaip iš tiesų yra, nes kitaip pakenksi komandai. Ir versle turi viską išsakyti, daug komunikuoti su kitais, jei reikia – bartis, ar tiesiog bandyti suprasti kitus. Tokių paralelių tarp verslo ir sporto yra labai daug.