R.Javtokas: arba krepšinis, arba investicijos

Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kapitonas, Kauno „Žalgirio“ vidurio puolėjas Robertas Javtokas pokalbyje su „Pinigų karta“ atvirai pasakoja apie savo pirmąjį darbą ir profesionalaus krepšininko karjeros pradžią. R. Javtokas pripažįsta, kad, kaip ir daugelio jaunuolių svajonė, taip ir jo buvo įsigyti automobilį. Tačiau, kodėl tam išleistus pinigus krepšininkas vertina kaip prastą investiciją..?

Pinigų karta: Koks buvo jūsų pirmasis darbas?

Robertas: kol neperėjau į profesionalų krepšinį dirbau įvairius darbus. Būdavo nuvažiuoji į kaimą pas dėdę, darže lysves nuravi, gauni kelis litus (juokiasi). Pirmas oficialus darbas buvo, kai sulaukiau 12 ar 13 metų. Įsidarbinau pieno kombinate, kuriame kepdavau vaflius ledams. Be to, konvejeriu judantį sviestą į dėžes sukraudavau. Šiame darbe uždirbau apie 500 rublių.

PK: Kur išleidote šiuos pinigus?

Robertas: pirmiausia, juos išleidau labai greitai. Suprantate, labai norėjau su draugais trim dienom važiuoti į Palangą. Tėvai sakė, kad jei nori, tai užsidirbk, gal ne taip lengvai išleisi. Bet užsidirbęs „ištaškiau“ iš karto.

PK: Kiek jums buvo metų, kai pradėjote uždirbti pinigų iš krepšinio?

Robertas: pirmoji karjeros stotelė buvo Šiaulių „Šiaulių“ klubas. Bet ten kažko ypatingo neuždirbau. Kartas nuo karto duodavo pinigų ledams. Rimtą kontraktą pasirašiau, kai pradėjau žaisti Vilniaus „Lietuvos ryte“. Buvau 19 ar 20 metų, kai, mano nuomone, pradėjau uždirbti nemažai.

PK: Kelių metų būdamas pradėjote sportuoti?

Robertas: Pradėjau sportuoti nuo 10 metų.

PK: Ar neapsisuko galva staiga uždirbus daug pinigų?

Robertas: tikrai ne. Neuždirbau iš karto milijono. Be to, reikėjo taupyti, kad galėčiau nusipirkti automobilį. Nebuvo taip, kad iš vienos algos tą automobilį nusipirkau. Apskritai tada visko reikėjo, nes nieko neturėjau. Bet pirmiausia buvau iš tų paauglių, kurie svajojo apie nuosavą automobilį. Jį įsigijau gavęs ketvirtą algą.

PK: Kam išleistus pinigus vertinate, kaip geriausią savo investiciją?

Robertas: be jokios abejonės – geriausia investicija buvo butas. Krepšinio klubų, kuriuose žaidžiau, atstovai nuomodavo butą, bet norėjosi turėti kažką savo. Todėl įsigijęs automobilį pradėjau taupyti butui. Investicija tikrai nebloga, nes tame bute gyvenu iki šiol.

PK: O koks pirkinys jus labiausiai nuvylė?

Robertas: sunku kažką išsirinkti. Bet logiškai pagalvojus, kai perki naują automobilį už didelę sumą ir parduoti už kapeikas, pavadinti to vykusia investicija liežuvis neapsiverčia. Nebent pavadinčiau investicija į malonumą.

PK: Kokiomis finansinėmis investicijomis teko domėtis?

Robertas: viskuo po truputį. Teko investuoti į vieną ar kitą verslą, domėtis kaupimo fondais. Bet kai žaidi krepšinį negali ir to, ir to atlikti gerai. Todėl dėl investicijų dažniausiai pasitiki kažkuo kitu. Ir kai nudegi supranti, kad ir ten, ir ten neaprėpsi. Todėl arba krepšinį turi žaisti, arba bandyti investuoti.

PK: Įvardykite kokį su pinigais susijusį posakį, kuriuo mėgstate vadovautis arba kuris jums tiesiog patinka?

Robertas: tikrai nežinau. Gal pinigai tikrai suteikia laisvę. Sakoma, kad ne piniguose laimė, o jų kiekyje. Šiuose žodžiuose irgi yra dalis tiesos (juokiasi).

PK: Kokį epizodą norėtumėte ištrinti iš savo kaip krepšininko karjeros?

Robertas: norėčiau ištrinti vieną pralaimėjimą olimpiadoje prieš italus, kai kovojome pusfinalyje ir tiesiog privalėjome patekti į finalą. Čia būtų vienas skaudžiausių pralaimėjimų. Antras epizodas būtų varžybos prieš makedonus praėjusią vasarą. Šias dvi klaidas reikėtų „delete‘inti“.

PK: Įvardykite brangiausią miestą, kuriame yra tekę žaisti?

Robertas: Maskva. Vienareikšmiškai. Absoliučiai dėl visko. Dėl kainų kavinėse, drabužių parduotuvėse, įėjimo į klubą, automobilio pastatymo mokesčio. Maskva tuo klausimu atrodo tarsi atskira respublika. Net ne Rusija, o būtent Maskva.

PK: Žaidžiate 15 numeriu. Kuo jis ypatingas?

Robertas: ne visada vilkėdavau marškinėlius su 15 numeriu. Kai ateini į komandą ir kažkas tą numerį pasiėmęs juk nepradėsi dėl to muštis. Bet jei leidžia galimybės, visada renkuosi jį. Sąžiningai niekuo neypatingas. Kai atėjau į „Lietuvos rytą“, tai gavau šį numerį. Su juo sekėsi ir jį pasilikau.

PK: Kokio numerio marškinėlių nenorėtumėte vilkėti?

Robertas: Niekada nenorėčiau vilkėti marškinėlių su 6 numeriu. Jei reikėtų, tai užsidėčiau, bet pats tikrai neišsirinkčiau.

PK: Kokia jūsų kaip tėčio politika – duoti vaikams viską ar stengtis paaiškinti pinigų vertę?

Robertas: sakyčiau, kad norėčiau mokytis juos, jog reikia pinigus užsidirbti. Nežinau, kaip pavyks tą padaryti. Šiaip esu linkęs manyti, kad vaikams reikia įdiegti, jog pinigai nėra lengva ranka pasiekiami. Reikia, kad jie patys kovotų. Tik taip galima vaikus paruošti gyvenimui.

PK: Perkate loterijos bilietus?

Robertas: kartais nusiperku. Visai neseniai įsigijau „Vikingų loto“ bilietą, nes prizas labai viliojančiai atrodė. Aišku, nieko nelaimėjau. Bet šiaip nesu lošėjas. Netikiu, kad pinigai lengvai ateina. Nesu nieko stipraus išlošęs. Daugiausia 4 litų esu laimėjęs.

PK: Ko palinkėtumėt Lietuvos ateities krepšinio kartoms? Ar verta būti krepšininku?

Robertas: palinkėčiau dirbti ir siekti. Pasakyti yra viena, bet padaryt kas kitą. Būtinai reikia tėvų palaikymo. Jei jie mato, kad vaikas siekia, tada reikia juos skatinti. Nemanau, kad kažkas gali kažko nepasiekti. Reikia tik norėti.