Ž. Žvagulis: neapgalvoti sprendimai kainuoja

Pramogų verslo atstovas ir dainininkas Žilvinas Žvagulis pasakoja apie investiciją, kuriai pasiryžo vieną vakarą netikėtai sukirtę rankomis su Arūnu Valinsku. „Kitą dieną viską pergalvojome, tačiau nebebuvo kur trauktis“, – tvirtina Ž. Žvagulis. Pasakyta – padaryta, iki šiol dainininkas turi savo paplūdimį Margaritos saloje, tačiau jame nesilankė jau daugiau kaip penkerius metus.

Pinigų karta: Kokie buvo jūsų pirmieji honorarai už koncertus?

Žilvinas: pirmieji honorarai siekė 5 rublius už vakarą. Ar tai buvo daug? Tuomet vidutinis uždarbis buvo 150-200 rublių. Maža to, 200 rublių buvo tikrai geras atlyginimas. Kultūros darbuotojai uždirbdavo 80-120 rublių per mėnesį. Už vakarą gaudamas 5 rublius, kaip pradedantis muzikantas, uždirbdavau tikrai nemažai. Dar buvau scenos darbininku, todėl per mėnesį gaudavau 80 rublių atlyginimą. O pridėjus dar po 5 rublius… Tikrai gerai būdavo.

PK: Kada prasidėjo jūsų dainininko karjera?

Žilvinas: sunku tiksliai apibrėžti laiką, kada prasidėjo karjera. Bet tikrai pamenu, kad pirmus pinigus iš muzikos uždirbau 1983 metais.

PK: Ar sunkus Lietuvoje dainininko kelias į pripažinimą?

Žilvinas: jei bando prasimušti labai gabus žmogus, tai jam yra lengviau tą padaryti. Bet norint pasiekti kažką reikia daug dirbti. Gabiam žmogui, kuris vertas to, yra šiek tiek lengviau nei tam, kuris viską pasiekia sunkiai dirbdamas. Vien darbo tikrai neužtenka. Reikia turėti kažką tokio, kas daro tave išskirtiniu.

PK: Kokiame įspūdingiausiame koncerte teko lankytis?

Žilvinas: dažnai tenka vykti į Jungtines Amerikos Valstijas ir koncertuoti lietuvių bendruomenėms. Visada su draugais pasiliekame savaitę New York‘e ir vaikštome po miuziklus. Vieni įspūdingiausių koncertų, kuriuose teko būti Amerikoje, tai Mary Carey ir Elton John. Lietuvoje – Stingo.

PK: Lietuvoje populiaru sakyti, kad suvalkiečiai yra taupūs žmonės. O kaip apibūdintumėte žemaičius?

Žilvinas: kiekvienas žmogus, kuris nenori tik egzistuoti, o trokšta gyventi – taupus. Egzistuodamas nesutaupysi pinigų, ypač jei eini „šalei valei“. Posakis apie suvalkiečius yra labiau tautinis, bet tikrai jie nėra išskirtinai skupūs ar taupūs. Kaip ir žemaičiai nėra lėti ir nerangūs, nors teko girdėti tokių nuomonių.

PK: Kokių turite su pinigais susijusių  prietarų?

Žilvinas: abu su žmona žinome, kad negalima dėti rankinuko ant žemės, nes nebus pinigų. Arba nešvilpk, nes pinigus prašvilpsi. Visi tie pagrindiniai dalykai, kuriuos tėvai skiepijo, tuos ir žinau.

PK: Įvairios investicijos, akcijų ar investicinių fondų pirkimas jums skamba tarsi keiksmažodis ar, vis dėlto, yra tekę su tuo susidurti?

Žilvinas: nemeluosiu, šiais metais, greičiausia dėl amžiaus, pradėjau tą daryti. Tiesiog visą laiką kažkokios pajamos turi būti. Pirmą kartą gyvenime investavau į kitas įmones. Bet tai nėra kažkokia alternatyva muzikai. Šioje srityje pirmas žingsnis buvo padarytas anksčiau, kai žengiau į turizmo verslą.

PK: Galbūt pamenate, kokią nors seną draugo negrąžintą skolą, kurią juokais arba visiškai rimtai prisimenate pats ir norėtumėte priminti skolininkui?

Žilvinas: tiek daug, kad visų neišvardysiu. Praėjusiais metais sutikau vieną draugą, kurio nemačiau gal 15-20 metų. Jis anksčiau stovykloje buvo pionierius, o aš didžėjus. Toks fainas vaikinas. Jis gyveno Kanadoje, bet netyčia susitikome. Sėdėjome tą kartą prie „čierkos“, tai jis man priminė vieną dalyką. Sako, žinai, aš visą laiką jaučiu sąžinės graužatį, kai 1978 m. tu man davei džinsus, kuriuos turėjau parduoti. Bet dėl dviejų džinsų nei gražinau pinigų, nei džinsų. Po daugiau kaip 30 metų prisiminė. Juokinga buvo išgirsti apie tokią skolą. Žmogus su džinsais dingo, kur tai matyta.

PK: Ar jums sunku apsispręsti prieš perkant kažką brangaus?

Žilvinas: turint omeny, kad Margaritos saloje buvo perkamas verslas, tai reiškia, kad man greičiausia nesunku apsispręsti. Kol kas mano gyvenime tai pats brangiausias pirkinys. Buvo sukirsta rankomis su Arūnu Valinsku dėl pirkimo. Išaušo nauja diena, tada prisiminėm, ką kalbėjome, bet nebebuvo kur trauktis.

PK: Šią investiciją reikėtų vertinti kaip pasiteisinusią ar labiau nuvylusią?

Žilvinas: tai buvo brangus „pažaidimas“. Atvirai sakant ši investicija Margaritos saloje buvo per brangus malonumas. Bet ji iki šiol yra, nors nieko gero ir neatnešė. Aišku, galiu nuvažiuoti nemokamai pagulėti savo paplūdimyje. Bet dėl laiko trūkumo jau penkerius metus ten nesilankiau.

PK: Kokia didžiausia Jūsų neišsipildžiusi svajonė?

Žilvinas: kalbant apie svajones esu daugiau realistas. Sugalvoju, kad reikia kažko ir siekiu to. Atsirado tikslas įsigyti patalpas, tą ir padariau. Noriu kitokios aparatūros, bandau įsigyti. Sunku pavadinti tokius dalykus svajonėmis. Tiesiog siekiu to, atidedu pinigus ir tiek. Absoliučiai praktiškos svajonės.

PK: Ar tikite galimybe laimėti loterijose?

Žilvinas: kai atsitinka kokia problema ir pritrūksta pinigų, tada perku bilietus. Bet nuoširdžiai sakant niekada nesu nieko doro laimėjęs. Buvo atvejų, kai vienu metu net 100 bilietų pirkau. Bet daugiau 10 litų niekada nelaimėjau.

PK: Kaip vertinate galimybę apsipirkti internetu?

Žilvinas: kiekvieną dieną pagalvoju, kad imsiu ir pasinaudosiu internetu, bet taip iki šiol dar niekad to nepadariau. Kas stabdo? Nežinau. Mano vaikams kompiuteris yra visas gyvenimas, o man taip tikrai nėra. Mėgstu pačią procedūrą – nuvykti, apžiūrėti, išsirinkti. Paruoštą maistą tik į darbą galiu užsisakyti.

PK: Kokių problemų yra kilę dėl kitų šalių valiutų viešint užsienyje?

Žilvinas: kažko išskirtinio nebuvo. Nebent tai, kad Margaritos saloje arba Kinijoje tu gali pasijusti milionieriumi. Jausmas normalus, kai reikia skaičiuoti milijonus.

PK: Ką be pinigų ir kortelių galima rasti jūsų piniginėje?

Žilvinas: visada rasite šeimos nuotrauką. Be to, vienoje vietoje du dolerius. Sako, kad laimę neša. Žinai, kad du doleriai retas pinigas, todėl juos ir turiu. Draugai sakė, kad sėkmės ženklas. Esu patiklus lietuvis. Įsidėjau į piniginę ir jau beveik 10 metų neišimu.

PK: Ar tikrai neša laimę?

Žilvinas: tikriausiai, kad taip. Tie du doleriai padeda. Galiu išgyventi, o tai jau yra gerai. Nebandžiau jų pamesti, pažiūrėtume kas tada būtų.