S. Povilaitis: gatvėje pakeliu ir cento monetą

Gausybę muzikos apdovanojimų pelnęs ir solinių albumų išleidęs dainininkas Stasys Povilaitis vos prieš keturias dienas atšventė 65-tą gimtadienį. Žymus dainų atlikėjas pasakoja, kad vaikystėje svajojo tapti rašytoju, kompozitoriumi ar muziku. „Pinigų kartoje“ pokalbis su S. Povilaičiu apie muziką, pinigus ir tai, kodėl dainininkui taip nesiseka su dviračiais.

Pinigų karta: Visą gyvenimą jus lydi muzika, bet vaikystėje galbūt svajojote, kad užaugęs dirbsite ir veiksite kažką kitą?

Stasys: Vaikystės svajonės nuo dabarties praktiškai nesiskiria. Pamenu, kad norėjau tapti rašytoju, kompozitoriumi ar muziku. Iš prigimties buvau humanitaras.

PK: 1965 m. vykote į Vilnių studijuoti žurnalistikos. Kas pasikeitė sostinėje?

Stasys: Labiau norėjau būti literatu, bet tuometė praktika rodė, kad dauguma stojančių į literatūrą ir ją baigę būdavo priversti mažiausiai porą metų vykti kažkur į provinciją ir dirbti mokytoju. Norėdamas ateityje to išvengti – persigalvojau. Maža to, Palangoje mane pastebėjo kompozitorius Mikas Vaitkevičius. Paklausinėjo, kokie mano ateities planai. Kai papasakojau apie Vilnių, liepė „prisistatyti“ pas jį kai atvyksiu.

PK: Kam išleisdavote iš tėvų gautus kišenpinigius?

Stasys: Kišenpinigius nuo mažens stengdavausi užsidirbti pats. Gyvenau Kaune, todėl Nemuno pakrantėje rinkdavome įvairius daiktus ir nešdavome juos į antrinių žaliavų supirkimo vietą. Nuo 14 metų jau pradėjau dirbti mokiniu statybose.

PK: Prisiminkite, kokiam rimtesniam daiktui vaikystėje taupėte pinigus?

Stasys: Svajojau apie dviratį, todėl būdamas dar gana mažas pradėjau taupyti. Bet mama paėmė visus sutaupytus pinigus ir nupirko man kostiumėlį. Buvo labai graudu. Tiesiog plyšo širdis. Vaikui kostiumėlis – buvęs nebuvęs, o dviratis buvo svajonių svajonė. Bet su dviračiais man iš esmės nesisekė. Po kelerių metų, kai dirbau statybose per vasarą susitaupiau dviračiui. Nusipirkau tikrai gerą modelį. Bet per repeticiją palikau dviratį prie kultūros namų ir jį pavogė. Buvo skaudu, nes per akimirką prapuolė visos vasaros santaupos.

PK: Kaip jums sekasi planuoti asmeninį biudžetą?

Stasys: Pasitikiu tik savo jėgomis, o ne kažkokiais išoriniais veiksniais. Tikrai nesu skūpus, bet stengiuosi būti apdairus. Jeigu man kažko prireikia, tai tikrai neskubu imti paskolos, o susitaupau ir nusiperku. Noriu turėti ramų rytojų ir ramiai miegoti, negalvodamas, kad esu kažkam skolingas. Gana konservatyvus požiūris, bet tokių žmonių kaip aš yra ir daugiau.

PK: Ar galėtumėte įvertinti visą savo kūrybinį palikimą?

Stasys: Tokį palikimą galima įvertinti tik iš dalies. Įgytos patirties juk niekaip neįkainuosi. Kažkokiu būdu galima įvertinti išleistų albumų ar surengtų koncertų skaičių. Bet tą kitą kūrybinę pusę gali įvertinti tik ateinančios kartos. Gali ir neįvertinti…

PK: Kaip manote, ar šiais laikais muzikalus jaunimas yra sumaterialėjęs?

Stasys: Gali būti, kad mūsų karta buvo labiau idealistai. Labiau rūpėjo pats muzikos kūrimo procesas ir gyvenimas ja. Bet jei nori išgyventi iš muzikos, tai privalai būti materialistas. Pats nesirūpinsi, tai kažkas kitas nugvelbs tau priklausančius dividendus.

PK: Turite kokių nors prietarų susijusių su pinigais?

Stasys: Visada pakeliu smulkias monetas ir paspjaudau per kairį petį. Visiškai nesvarbu, kad ant žemės pastebiu vos 1 ar 2 centų monetas. Be to, tikiu, kad atslinkus pilnačiai turėtų sektis. Tuomet pagalvoju, kad koncerte susirinks daug žmonių ar panašiai. Tai nėra kažkoks absoliutas ar aklas tikėjimas, bet pačiam smagu turėti tokių mažyčių prietarėlių.

PK: Aplankėte daugybę šalių, tad galbūt pamenate, kokių nesusipratimų teko patirti dėl kitos šalies valiutos?

Stasys: Nepatogumų kildavo tik dėl kitos šalies pinigų formos arba kiekio. Pavertus į kitos šalies valiutą pinigų gali būti labai daug arba jie būna kitokie. Blogiausia, kad jie netelpa į lietuviškas pinigines. Bet finansinių nesusipratimų neteko patirti. Vykdamas į kitą šalį pasidomi, kokia ten situacija ir ko gali prireikti.

PK: Tikite galimybe laimėti loterijoje ar pritariate, kad žmogus pats yra savo likimo kalvis?

Stasys: Puikiai suprantu, kad tik pats žmogus savo darbu gali kažko pasiekti. Tikrai nesakau, kad nesu pirkęs loterijos bilietų, bet man tai nėra kažkokia manija.

PK: Ką galima visada rasti jūsų piniginėje?

Stasys: Visada galima rasti pnigų, nuolaidų ir banko kortelių. Nuotraukų piniginėje nesinešioju, taip elgtis įpratę amerikiečiai. Dar nešiojuosi pačias reikalingiausias vizitines korteles, bet tik pačias svarbiausias, nes jų kokį kibirą galėčiau pririnkti.

PK: Kokią vertingiausią dovaną esate gavęs per savo gimtadienį?

Stasys: Šeimoje mes neturime įpročio pirkti brangias dovanas. Pačia vertingiausia dovana pavadinčiau žmonos dovanotą auksinę grandinėlę su ožiaragio ženklu.