M.Jampolskis vedybinės sutarties nelaiko protingu sprendimu

Lietuvos kino ir teatro aktorius, televizijos laidų ir renginių vedėjas Marius Jampolskis teigia, jog visuomenėje įsišaknijusi patarlė, kad laimė – ne piniguose, bet jų kiekyje, jam nepriimtina.  Todėl ir kurdamas santykius su mylimu žmogumi jis nesivadovauja ekonominiais kriterijais.

Ar yra tokių dalykų kuriems pinigų negailite?

Marius: Negailiu pinigų maistui ir kelionėms.

Pažintinėms ar poilsinėms kelionėms skiriate pirmenybę?

Marius: Kai kada. Neseniai buvau Paryžiuje, tai buvo pažintinė kelionė, tačiau dažniausiai vykstu į  poilsines keliones. Kai daug dirbi, tuomet per atostogas norisi nieko neveikti ir mėgautis šiluma.

Minėjote, kad negailite pinigų maistui. Kokiam maistui jaučiate silpnybę?

Marius: Mėsai ir žuviai.  Apskritai kalbant, mėgstu kokybišką maistą, o jis šiais laikais kainuoja brangiai.

Gal lankotės ekologiniuose turgeliuose ar parduotuvėse, kur prekiaujama ekologiškomis prekėmis?

Marius: Ne visuomet. Maistas, kuris įvardijamas ekologišku,  nebūtinai – ekologiškas. O kas yra parašyta „Be E“, nebūtinai yra „Be E“ .

Kokią dalį savo atlyginimo per mėnesį išleidžiate maistui?

Marius: Maistui išleidžiu kokia 30 proc., savo gaunamų pajamų. Susidaro tikrai nemaža suma.  Mėgstu gaminti, todėl ir negailiu pinigų. Kartais pasimėgauju stirniena ar dar kažkuo neįprastu.

Esate meno žmogus, ar investuojate pinigus?

Marius: Šioje vietoje ir atsiskleidžia mano menininko gyslelė, nes su investicijomis neturiu nieko bendro.  Tiesiog esu apsidraudęs visais įmanomais draudimais. Jeigu man kas nors blogo nutiktų, šiandien esu ramus, jog mano sūnus bus  finansiškai aprūpintas. Taip pat ir jį patį esu apdraudęs įvairiais kaupiamaisiais draudimais. Man labai svarbu, kad tie draudimai manęs nejaudintų, kad nereiktų kažko skaičiuoti ir analizuoti dokumentų, todėl esu pasirašęs tiesioginio debeto sutartį ir tuo nebesirūpinu. Savo gyvenime stengiuosi, kad būtų kuo mažiau matematikos, kurios neišmanau ir tikrai nenoriu į ją gilintis.

Ar ekonominė krizė jus paveikė?

Marius: Net nežinau ką pasakyti. Manau, kad kuo ilgiau apie ją kalbėsime, tuo ilgiau ji tęsis. Didžiausia krizė yra mūsų galvoje. Manau, kad šis reiškinys yra daugiau marketinginis planas, inspiruotas tam tikrų žmonių, kurie iš to darosi didžiulį pelną.  Kadangi ekonomika taip pat priklauso nuo tam tikrų žmonių emocijų, todėl tikiu, kad kažkam tai gali būti labai naudinga.  Reikia gyventi ir ją ignoruoti, panašiai kaip ir su liga. Jeigu tu galvoji, kad nesergi, tai tu ir nesergi.

Ar atsidedate pinigų juodai dienai?

Marius: Toli į gyvenimą neplanuoju. Gal mane rytoj mašina partrenks, kas gali žinoti.  Vienintelis dalykas, kas daro žmogų laimingą -  tai gyvenimas šia diena.  Turiu omenyje, kad kiekvieną dieną reikia gyventi taip, lyg tai būtų paskutinė. O pinigai, kuriuos galima priskirti, kaip indėlį juodai dienai – mano draudimai, tačiau į kojinę tikrai nededu.

Ar prisimenate savo pirmąjį atlyginimą? Kada ir kiek uždirbote?

Marius: Tai buvo labai didelė suma.  Apie 1988 metus, kai prasidėjo tautinis atgimimas,  tuo laiku buvo vestuvių bumas. Muzikantai buvo labai populiarūs, nes jie dainuodavo dainas, kurios sovietmečiu buvo nelabai pageidaujamos. Prasidėjus Sąjūdžiui, vyko vestuvinių ansamblių suvažiavimas ir mano tėtis bei amžinatilsį dėdė visą gyvenimą buvę vestuvių muzikantais, susiruošė į koncertinį turą po Lietuvą. Penkios vestuvių muzikantų grupės keliavo po Lietuvos stadionus.  Aš buvau jų pagalbininkas. Man tuo metu buvo 10 metų ir tada per dešimties dienų turą, uždirbau 1 tūkst. rublių. Deja, mano tėtis tuos pinigus padėjo  į „taupkasę“ ir galiausiai nuvertėjus šiems pinigams,  aš atgavau  apie 100 litų. Gaila, nes tuo metu už uždirbtus pinigus galėjau nusipirkti motociklą, bet ne teises. Štai toks įspūdingas mano pirmasis uždarbis, kuriuo taip ir neteko pasidžiaugti.

Ar išlaidaujate drabužiams?

Marius: Kokiais drabužiais rengtis man nėra svarbu.  Nesuteikiu tam daug reikšmės, tačiau yra žmogus, kuriam  mano apranga ne vis vien.

Kaip suderinate finansus su mylimu žmogumi?

Marius: Aš žiūriu į tai labai paprastai. Jeigu kartu gyveni, tai vedi bendrą ūkį ir tiek. Meti viską į bendrą „katilą“.

Ar mylima moteris nekiša pagalių į ratus, taupant pinigus?

Marius: Viskas priklauso nuo santykių ir bendrai priimtų taisyklių. Nemanau, kad yra kažkokia konkreti taisyklė, kaip reiktų tvarkyti bendrą biudžetą. Tikiu, kad kiekvienas tvarkosi pagal savo išsilavinimą ir sugedimo lygį. Jeigu aš gyvenu su žmogumi, kurį myliu, tai nesivadovauju ekonominiais kriterijais ir nesu iš tų žmonių, kuris tuokdamasis prašytų pasirašyti vedybinę sutartį. Man atrodo, kad jei tuokdamasis pasirašai vedybinę sutartį, tai automatiškai save užprogramuoji, jog anksčiau ar vėliau tai įvyks. Aišku, šis mano argumentas yra daugiau emocinis, o dauguma ekonomistų pasakytų, kad tai labai protingas ir apdairus sprendimas. Tačiau santykiuose aš vertinu tai, šiuo atveju aš žiūriu tiktai ar su žmogumi jaučiuosi laimingas, ar ne.   Jeigu esu laimingas, tai rašytis  vedybinę sutartį, man prieštarauja pačiam buvimo kartu principui.

Ar turėjote indėlių ar sąskaitą „Snoro“ banke?

Marius: Žinote, turėjau  kažkokį šeštąjį pojūtį, kad jeigu kas ir nutiks – tai su „Snoru“.

Iš kur toks šeštasis pojūtis?

Marius: Tai yra ir truputį pamatuotas jausmas ir drauge nuojauta. Kažkodėl su „Snoru“ nebendradarbiavau. Pinigus laikau kitame banke ir kol kas jis manęs nenuvylė. Tiesa, niekados negali būti užtikrintas su bankais. Pinigai -  tik popierius. Aš visada sakau, kad jeigu turi kojas ir rankas, gali nukeliauti į pietus, kur nereikia mokėti už šildymą, nereikia šiltų drabužių, gali nusiskinti bananą ir gyventi. Siekis uždirbti didelius pinigus – tai mūsų tuščios ambicijos. Su pinigų kiekiu auga mūsų poreikiai ir, žinoma, jie auga labai greitai, o sumažinti juos yra labai sunku. Bet čia, manau, yra žmogaus problema, todėl visų pirma reikia dirbti su savimi.

Ar esate taupus žmogus?

Marius: Tikrai nesu Skrudžas Makdakas –  animacinių filmų herojus, kurį mėgau žiūrėti vaikystėje.  Jei gerai prisimenu, jis  maudydavosi aukso baseine. Matyt, kad tas filmukas atbaidė mano norą tapti tokiu. (juokiasi).

Ar gale mėnesio vedate ataskaitas kiek išleidote pinigų?

Marius: Pats nerašau jokių ataskaitų. Esu pasisamdęs firmą, kuri tvarko mano finansus. Jie klausė, ko aš norėčiau, tai mano pagrindinis reikalavimas buvo, kad jie netrukdytų manęs su savo skaičiavimais ir įvairiais popieriais. Paprašiau, kad  jie pasakytų, ką aš turiu jiems sumokėti ir viskas. Ir kad man nereikėtų tuo rūpintis. Tačiau, manau,  kad tokia sistema turėtų įgyvendinti valstybė. Bet džiaugiuosi, kad dar yra tokių firmų, kurios tai gali padaryti, už atitinkamą mokestį. Aš turiu humanitarinį išsilavinimą ir visi tie finansiniai dalykai man iš tiesų yra labai sudėtingi. Politikų rūpestis turėtų būti ne tik kaip užkrauti pilietį mokesčiais, bet kartu padaryti taip, kad jie būtų kuo paprastesni ir suprantamesni savo forma. Kai prisimenu savo kelius į mokesčių inspekciją, kur mane siuntinėdavo iš vieno kabineto į kitą, o patys darbuotojai painiodavosi, ką man reikia daryti, šiurpas nupurto. Jeigu jiems patiems ne visada yra aišku, tai kaip man gali būti suprantama, neturint ekonominio išsilavinimo? Jei nesamdyčiau firmos, kurie tvarko mano finansus, tuomet turėčiau dirbti ne tą darbą, iš kurio valgau duoną, o turėčiau užsiimti skaičiavimais ir dokumentų pildymu. Mano palinkėjimas valstybei būtų – supaprastinti visus mokesčių mokėjimus ir padaryti šią sistemą paprastesnę.

Kokią prasmę gyvenime Jums turi pinigai?

Marius: Pinigai man reikšmingi tik tiek, kiek jie suteikia laisvės. Tikrai galiu patvirtinti taisyklę, kad pinigai laimės neatneša,  ir net ne jų kiekyje esmė. Žmogus gali būti labai laimingas, kišenėje teturėdamas 10  litų ir kartu labai nelaimingas, turėdamas 10 mln. litų.