I.Šimonytė nesigraužia neprotingai išleidusi pinigus

Jos užduotis – valdyti valstybės finansus, kai Lietuvos ekonomika bando lipti iš gilios duobės. Jai darbe tenka daug dažniau sakyti „ne“ nei „taip“. „Dirbdama stengiuosi pamiršti dosnumą, nes mano darbe jis – netinkama kategorija, juk pinigai ne mano“, – sako Lietuvos finansų ministrė Ingrida Šimonytė. 35 metų politikė teigia, kad į pinigus žiūri filosofiškai – jie nėra jos gyvenimo tikslas.

Pinigų karta: Ministre, ar esate atsargi su pinigais, ar jų neskaičiuojate?

I.Šimonytė: Nors ir skaičiuoju, bet nevadinčiau savęs perdėtai atsargia, tiesiog stengiuosi nepakliūti į situaciją, kai negaliu apmokėti visų savo būtinų finansinių įsipareigojimų, taigi, vengiu pirkinių ne pagal kišenę ir šiaip „įsismarkavimo“ išleidžiant pinigus.

PK: Ar esate dosnus žmogus?

I.Šimonytė: Manau, kad taip. Tačiau dirbdama stengiuosi tai pamiršti, nes „dosnumas“ finansų ministro darbe – netinkama kategorija, juk pinigai ne tavo.

PK: Išduokite formulę, kaip uždirbti pinigus?

I.Šimonytė: Gal kažkam tiesiog pasiseka jų gauti, tačiau paprastai nėra kito būdo, kaip tik dirbti.

PK: Ar pajautėte finansų krizę?

I.Šimonytė: Žinoma, tačiau ji neprislėgė nepakeliamai, nes neturiu reikšmingų finansinių įsipareigojimų, tokių kaip būsto ar kitos stambios paskolos, taigi, ir sumažėjus atlyginimui „galai sueina“.

PK: Gal ko nors išmokote apie pinigus, darydama klaidas?

I.Šimonytė: Išmokau nesigraužti, jeigu nepavyko protingai jų išleisti.

PK: Ar požiūriui į pinigus turėjo Jūsų vaikystė?

I.Šimonytė: Nieko ypatingo – pertekliaus nebuvo, tačiau skurdo irgi ne. Santykis su pinigais – filosofiškas, jie tikrai netapo gyvenimo tikslu.

PK: Papasakokite apie pirmąjį savo atlyginimą?

I.Šimonytė: Praleidžiant įvairias vaikiškas iniciatyvas, tokias kaip vaistažolių rinkimas per atostogas, pirmąjį tikrą atlyginimą užsidirbau galbūt 10 klasėje visą vasarą darbuodamasi vaikų darželyje. Sumos ir kam ją išleidau jau nebepamenu, tačiau buvo tikrai smagu turėti savo pinigus.

PK: Ar jaučiatės laimingesnė, kai gyvenime nereikia skaičiuoti kiek vieno cento?

I.Šimonytė: Žinoma, kad sudėtinga, kai tenka skaičiuoti kiekvieną centą, to daryti man tikrai nereikia. Tačiau klausimas, ar tikrai visais atvejais taip yra be paties žmogaus veiksmų ar neveikimo – galbūt trūksta iniciatyvos ir noro turėti daugiau.

PK: Ar investuojate pinigus?

I.Šimonytė: Tik primityviai, nes nelabai turiu laiko tuo domėtis. Batsiuvio be batų atvejis…

PK: Kur ir kam daugiausia leidžiate pinigus?

I.Šimonytė: Lietuvoje. Jeigu klausimas „kam“ – nieko ypatinga, viskam: maistui, būstui, drabužiams, knygoms, pramogoms.

PK: Koks buvo geriausias Jūsų pirkinys?

I.Šimonytė: Nepavyksta prisiminti.

PK: O labiausiai nevykęs pirkinys?

I.Šimonytė: Nevykusiu pirkiniu pavadinčiau tokį, kuris ne tik galiausiai lieka nepanaudotas pagal paskirtį, bet nė nesuteikė malonumo jį įsigyjant, t.y. neatliko net psichoterapinės funkcijos. Tokių buvo ne vienas.

PK: Paprastai atsiskaitote grynaisiais ar kortele?

I.Šimonytė: Kortele.

PK: Ar naudojatės internetine bankininkyste?

I.Šimonytė: Taip, nuo pat pradžių.

PK: Ar paliekate arbatpinigių?

I.Šimonytė: Praktiškai visada. Aptarnavimas turi būti tikrai labai blogas, kad to nepadaryčiau.