A.Zuokas: aš ne taupus, o praktiškas

Kaip Vilniaus meras kovoja su neleistinoje vietoje pastatytais automobiliais, sužinojo visas pasaulis. Filmuota medžiaga su šarvuočiu ir jame sėdinčiu Artūru Zuoku apskriejo ir Amerikos, ir Japonijos ir daugelio kitų šalių televizijas. Nepaisant tokių skandalų, visuomenės apklausos rodo, kad nemažai daliai vilniečių šis politikas atrodo veiklus, simpatiškas ir daug dirbantis. Jie jam dėkingi už dangoraižius, pliažą miesto centre ir net oranžinius dviračius. Vilniaus meras Artūras Zuokas – rubrikos „Svetima piniginė“ svečias.

Ar sutinkate su posakiu, kad pinigai laimės neatneša, bet … nelaimingam geriau būti su pinigais?

Artūras Zuokas: Manau, kad tarp pinigų ir laimės nebūtinai yra lygybės ženklas. Pinigai pirmiausia yra sutartinis atsiskaitymo vienetas, sugalvotas tam, kad galėtume įvertinti prekės kainą. Su jais galima sieti ne laimę, o laisvę, kurią jie suteikia. Man malonu, kad restorane pasiėmęs meniu galiu žiūrėti, ką norėčiau užsisakyti, o ne kiek tai kainuoja.

Esate taupus ar mėgstat išlaidauti?

Artūras Zuokas: Esu praktiškas. Prieš įsigydamas visada įvertinu, kiek man tas daiktas kels problemų. Kol neturi daikto, nėra ir problemos. Priežiūra, eksploatacija, apsauga – tik visa tai įvertinęs, apsisprendžiu, ar pirkti. Man labai svarbu ir kokybė: geriau šiandien taupysiu, bet rytoj nusipirksiu gerą ir kokybišką daiktą, o ne tarpinį variantą. Geriau paragausiu vieną taurę, bet gero vyno, nei keturias pigaus. Rinkdamasis automobilį vertinu benzino sąnaudas, techninius parametrus, eksploatacinius kaštus. Todėl žodis taupus gal netiktų: esu labai praktiškas.

Didesnius pirkinius planuojat ar įsigyjat spontaniškai?

Artūras Zuokas: Planuoju. Nors paskutiniu metu nieko nepirkau. O kai žmogus leidžia sau nieko nebepirkti, vadinasi, jis yra turtingas. Nes kai nori daug visko pirkti, žmogus tampa vartojimo proceso, mados ir pan. įkaitu. O kai gali pasakyt: man nieko nebereikia pirkti, bet dėl to jaučiuosi puikiai, vadinasi, esi turtingas.

Ar planuojate šeimos biudžetą?

Artūras Zuokas:Ne. Su pinigais elgiamės gana kūrybiškai. Tikrai nesam buhalterinė šeima – daugiau meniška. Bandžiau skaičiuot, vestis į programą, kiek, kur, ko reikia mokėt, bet tai toks nuobodus užsiėmimas, kad niekada nesu jo baigęs. Žinoma, tam tikram laikotarpiui mąstai – bus atostogos ar kažkoks gimtadienis, vaikus reikės išleisti į mokslus. Išlaidos, kurios bus neišvengiamos. Bet tas planavimas toks globalus. Makro lygyje.

Ar didesniems pirkiniams, pavyzdžiui automobiliui ar kelionėms, taupytumėt ar imtumėt paskolą?

Artūras Zuokas:Išperkamoji nuoma, kreditai šiandien, manau, neišvengiamas dalykas. Kol taupysi, poreikiai triskart gali pasikeisti. Todėl naudojamės visais finansavimo mechanizmais. Manau, tai protinga.

Kokia didžiausia pamoka, kurios išmokote tvarkydamas finansus?

Artūras Zuokas:Kada grįžau iš  sovietų armijos, turėjau susitaupęs pinigų. Į Kauno turgų nuvažiavau nusipirkti drabužių. Pamačiau (tuo metu man tai buvo nauja) žaidimą su kamuoliukais. Jie slepiami po siuvimo antpirščiais, maišomi ir reikia atspėti, kur tie kamuoliukai yra. Aš įvertinau, kad džinsams pinigų turiu, kažkam ten dar turiu, bet susigundžiau dar užsidirbti, nes iš šono atrodė, kad tikrai galiu atspėti. Pralošiau viską. Net elektroninį laikrodį, kurį man iš Angolos buvo parvežę kolegos. Šitą pamoką prisimenu iki šiol: negalima didinti pinigų tokiomis priemonėmis.

Tai neperkat bilietų, kad laimėtumėt milijoną?

Artūras Zuokas: Loterijose niekada nedalyvauju, į akcijas neinvestuoju, nes jų grąža netikiu. Suprantu, kad ekonomikoje tai svarbus elementas ir galima gauti dideles pajamas, bet aš neinvestuoju į priemones, kurių pats negaliu kontroliuoti, nes jomis netikiu. Kuriama pridėtinė vertė ne reali, o emocinė.

Kada ir už ką gavote pirmąjį atlyginimą?

Artūras Zuokas: Pirmąjį, berods aštuntoj klasėj. Vasaromis dirbau įvairius pagalbinius darbus.

Ką su tais pinigais darėt?

Artūras Zuokas:Tais laikais, atsimenu, buvo madoj kedai – tai juos ir nusipirkau. Vėliau, dirbdamas ir po pamokų, taupiau magnetofonui. Įsigijau labai gerą. Mėgau fotografuoti, tai kartais kedai buvo suplyšę, bet pirkau geriausią fotoaparatą ir objektyvus. Hobis, kuris tave valdo, neįvertinamas pinigais arba ekonominiais terminais.

Ar skatinat užsidirbti ir savo vaikus?

Artūras Zuokas:Šeimoje galioja tokia tvarka: vaikams vienai dienai skiriama iki 5 litų kišenpinigių. Tačiau tą pinigų sumą – tai jau žmonos rūpestis – mėnesio pradžioje vaikai gauna visą iš karto. Tad gali planuotis, skaičiuoti savo išlaidas ir dėliotis prioritetus. Man tikrai smagu, kad vaikai sužino, kur yra pigesnė Coca -  Cola ar šokoladiniai sūreliai. Iš tų pinigų jie turi pasipildyti ir telefonų sąskaitas – taip pat aiškinasi, kur, kokia akcija vyksta. Be to, mūsų vaikai dirba samdomą darbą. Dukra jau ne vienerius metus kiekvieną sekmadienį – parduotuvėje. Jos darbo stažas mažiausiai dveji metai, nors jai tik aštuoniolika Sakyčiau, pagal savo kompetenciją – vadybininkė. Sūnus, sulaukęs šešiolikos, sekmadieniais dirba budėtoju, kurjeriu. Taip jie užsidirba papildomų pinigų.

Kam pats pinigų negailit?

Artūras Zuokas:Aš visada jų gailiu.

Tada pasakykit, koks, neįskaitant būsto, buvo brangiausias jūsų pirkinys?

Artūras Zuokas:Automobilis. Vertinu kokybiškus ir formuojančius man priimtiną įvaizdį. Esu buriuotojas, mėgstu jūrą, tad daug pinigų iš šeimos biudžeto atitenka šiai aistrai, t.y. buriavimui. Fotoaparatai. Bet visi šie daiktai praktiški. Man patinka anekdotas. „Ateina žmogus į parduotuvę, žiūri – televizorius, 4000 Lt, geras toks. Pirksiu, bet vėliau, dar pagalvosiu. Paeina į šoną – o skalbyklė, 2000 Lt, gera. Pirksiu, bet dar pagalvosiu. Dar į šoną paeina orkaitė – 2000 Lt. Dar pagalvosiu. Išėjęs iš parduotuvės trina rankas: kaip gerai, sutaupiau 8 tūkst. litų.“

Koks buvo labiausiai nevykęs pirkinys?

Artūras Zuokas:Visi pirkiniai, kurie susiję su hobiu, yra nevykę. Nes jie nelogiški. Kam burinė jachta? Gali ją numotis n kartų pigiau; tam laikui, kada tau reikia; neturėt priežiūros problemų. Bet ne – tu ją turi turėti. Bet jeigu tokie pirkiniai teikia malonumą ir galite sau juos leisti, kodėl gi ne?

Dažniausiai atsiskaitot grynais ar kortele?

Artūras Zuokas:Įvairiai. Ir kortele, ir grynais, nors kai kuriais momentais stengiuosi atsiskaitinėt tik grynais. Esu žinoma asmenybė ir daug ką dominanti. Turėjau tokių atvejų, kai mane sekė pagal kortelės atsiskaitymo vietas. Kartą žurnalistas manęs klausinėjo apie mano pirkinius Italijoje. Man tai nelabai patiko. Lietuvoje sunku saugoti paslaptis, o kortelė šiuo atveju labai paprasta priemonė paparaciams žinoti, kur ir ką jūs perkat. Nuo to laiko dažniau atsiskaitau grynais.

Esate dosnus žmogus? Ar paliekat arbatpinigių? Ar duodat išmaldos?

Artūras Zuokas:Laikau save sėkmingu žmogumi, todėl puikiai suprantu, kad savo sėkme turiu dalintis. Kuo esi labiau pasiturintis, tuo tavo gyvenimas ne pinga, o atvirkščiai – brangsta. Restorane  palieku dešimt procentų arbatpinigių, nebent aptarnavimas būtų blogas. Išmaldos niekada neduodu pinigais. Niekada. Ir prašyčiau visų neduoti. Nes jūs skatinat ir palaikot elgetavimą. Daugeliu atveju tai nėra socialinė problema, o paprasčiausias verslas. Šiuo metu nagrinėjame galimybę skirti baudas duodantiems išmaldas grynaisiais, t.y. jei duosite elgetai pinigų, tai bus viešosios tvarkos pažeidimas ir jūs gausite baudą. Jeigu manęs paprašo išmaldos vaikas – nusivedu jį pamaitinti. Suaugusiems neduodu niekada.

Ar galvojate apie senatvę – iš ko gyvensite tada?

Artūras Zuokas:Kažkada kaupiau pensijai. Buvau pasirašęs krūvą sutarčių dėl tų pensinių draudimų ir pan. Bet apsižiūrėjau, kad tai, kas buvo investuojama į pensijas, ne tik nedavė grąžos, bet ir sumenko. Dėl daugelio priežasčių: krizės, valdytojų kompetencijos. Labiausiai pasitikiu savimi. Geriausia investicija pensijai – geroje vietoje esantis komercinis nekilnojamas turtas ir jo nuomos pajamos. Tokias priemones turiu. Jos man garantuos ekstra pensiją senatvėj.