V.V.Landsbergis: vertybės ir monetos

Ar tikrai pinigai vienintelė ir pati svarbiausia vertybė Lietuvoje? Kaip prikelti gyvenimui tarpusavio supratimą, draugystę ir meilę vienas kitam? Rašytojas ir kino režisierius Vytautas V. Landsbergis sako, kad pirmiausia reikia iš naujo atrasti tikrąją Lietuvos sielą, kuri padės pamiršti tikras ir nebūtas nuoskaudas, užkirs kelią beprasmiams ginčams ir kaltų paieškoms. Vėl atsiras prasmė čia būti.

Pinigų karta: Kokią vietą pinigai užima jūsų gyvenime?

Vytautas: Pinigų reikšmės nuneigti negalima, bet pinigai labai dviprasmiškas dalykas. Pinigus lyginu su alkoholiu. Viskas gerai, jeigu gali, sugebi juo mėgautis ir netampi priklausomu. Taip pat ir su pinigais, kuriais reikia mokėti mėgautis, o kai reikia – sumažinti savo poreikius be didelio galvos skausmo.

Nors kalbu lyg ir apie kitus, tačiau šios mano mintys yra iš gyvenimo. Mano. Stengiuosi taip gyventi. Aš suprantu ir tikiu, kad jeigu niekini pinigus, tai jie ilgai pas tave neužsibūna, pavyduolių pinigai irgi nemėgsta. Neskaičiuoju svetimų pinigų, nes tada jie greitai pabėga iš piniginės. Tokiomis mažomis magijomis aš tikiu…

PK: Ką pinigai lietuvio gyvenime reiškė prieš dvidešimt metų ir
dabar?

Vytautas: Pinigai turi teikti džiaugsmo, tačiau daugiau ramybės ir džiaugsmo aš dažnai matau Anykščių bobutės veide, kuri augina vos vieną karvę. Turtingas vilnietis jaučiasi nesaugus, jam vis neramu. Sėdi prie naujo visureigio vairo ir gyvena strese, kad visa ta gerovė, kurią jis dabar turi, gali imti ir dingti.

Manau, kad aš atsisakyčiau tokių neramių dienų ir turtų.
Suderinti ramybę ir didelius pinigus – meistrystė. Tokie žmonės paprastai ne tik patys sugeba džiaugtis tuo, ką turi, bet ir dalinasi pasidalina su kitais, aukoja dalį savo gerovės labdarai. Ir už tai juos labai gerbiu.

Pats nesu prisirišęs prie pinigų ir stiprios verslininko gyslelės neturiu. Pasitikiu buhalteriu, kuris yra danguje ir puikiai žino, kiek man gali duoti, su kiek aš sugebėsiu tvarkytis. Paprastai būna taip, kad būtent jis, kaip man atrodo, pasirūpina mano užsakymais. Tik baigiasi pinigai, pradedu dairytis ir laukti, kol kas paskambins. Kartais net juokauju, kad per pusvalandį turėtų atsirasti užsakovas. Paprastai taip ir atsitinka. Manau, kad kosmose yra už mus nuspręsta, kiek ir kada mums reikia duoti. Gal kažkada, kai sugebėsiu daugiau apžioti, man ir duodama bus daugiau…

PK: Dabar pinigai – didžiausia vertybė. Kaip ir kodėl taip
atsitiko?

Vytautas: Manau dėl to, kad tik paskelbus nepriklausomybę daugiausiai dėmesio ir lėšų buvo skiriama daiktų reklamai, o ne meilei, patriotizmui, draugystei, savitarpio supratimui. Visi šie dalykai buvo nuvertinti, todėl natūralu, kad tuščią virtą užėmė „Akropolis“. Daiktai tapo dievybe. Ir su tuo negali ginčytis, nes tai nenuneigiamas faktas.

Dėl tokios situacijos kalti ir inteligentai, kurie jau kelis dešimtmečius nedirba savo darbo. Pasibaigus Sąjūdžiui jie atsitraukė, nutilo. Žinoma, labai patogu ir komfortabilu užsidaryti namuose ir rašyti romaną, tačiau jie savo misijos neįvykdė. Reikėjo eiti kalbėti, kurti laidas. Dažnai sakau, kad liko tik fizinė Lietuva, dvasinės Lietuvos, dėl kurios degė laužai, buvom visi pasiruošę žūti po tankais, nebeliko. Ji kažkur išėjo.

Ateis diena, kai išeisim jos ieškot. Lietuvos siela pabėgusi. – Tai viena emigracijos priežasčių. Ne tik materialinės problemos veja žmones iš Lietuvos. Daugelis jau tiesiog nebemato prasmės čia būti.

Neseniai skaičiau knygą apie indėnų šamanus, kurie tiki, kad yra dvi sielos. Viena – tai mechaninė siela, kuri yra tam, kad būtų palaikoma žmogaus gyvybė. Ji atsakinga už maistą, miegą, kitas gyvybiškai svarbias funkcijas, o kita siela – keliautoja, kuri yra kūrėja, svajotoja. Kai žmogus nedorai pasielgia, ši siela keliautoja jį palieka, išeina. Taip atsitiko ir Lietuvai. Mes pradėjome rietis, vieni kitus keikti, ieškoti ir aiškintis, kuris labiau kaltas… ir Lietuvos siela keliautoja išėjo.

PK: Kokia tokios Lietuvos ateitis laukia?

Vytautas: Visos viltys į jaunimą, jeigu jis sugebės susiburti ir susitarti, tuomet ilgainiui viskas turėtų grįžti į savo vietas. Tačiau iš mano kartos jokių kardinalių pokyčių tikėtis nebeverta. Mes tarsi pavargę, viskuo nusivylę ir nebetikim, kad galime vėl sukelti sąjūdinę epidemiją.  Esame užstrigę egocentriniame būvyje.

Prie tokios dvasinės būsenos prisideda ir tai, kad jau daugelį metų nevyksta jokios reformos: nei švietimo, nei kultūros srityse. Teatras ir kinas nebeskleidžia idėjų, kurios įkvėptų žmones. Ir tuo niekas nesirūpina, valstybei tai nerūpi. Valstybė neturi ilgalaikės vystymosi strategijos ir tai akivaizdu.

PK: Greitai ateis laikas Jūsų vaikams kurti Lietuvą. Kaip ugdote jų suvokimą apie pinigus ir kitas vertybes?

Vytautas: Specialiai jų neauklėju ir įkyriai neaiškinu apie pinigų vertę, daugiau dėmesio skiriu kontekstui. Manau, kad didesnė nauda, kai kartu skaitomi, pavyzdžiui, Sibiro tremtinių prisiminimai, eilėraščiai, patriotinė daina. Po tokių pasisėdėjimų, pamatai, kad daugybės klausimų tiesiog nebeliko.

PK: Vytauto V. Landsbergio linkėjimas Kovo 11-osios proga…

Vytautas: Berods, Dalai Lama yra pasakęs: “Laimė tada, kai nori to, ką turi”. Linkiu, kad mums pradėtų sektis, gerai klotis, kad nustotume keikti vieni kitus ir pavydėti. Laiminkim ir turtingą ir biedną. Tada pildysis Dalai Lamos žodžiai.