R.Rimšelienė netiki, kad yra krizės aplenktų žmonių

Pinigų karta: Ar stropiai skaičiuojate pinigus? O gal esate išlaidi?

Rūta: Liguistai netaupau, bet perku galvodama… Nesu labai racionali moteris šiuo požiūriu. Galvoju, kad leidžiant pinigus labai svarbu gera emocija, o logika ir savęs ribojimas kiekviename žingsnyje sukelia labai daug įtampos. Nežinau, kaip ir kiek ilgai man sektųsi gyventi, jeigu būčiau apribota…

PK: Ar jaučiatės laimingesnė, kai gyvenime nereikia skaičiuoti kiekvieno cento?

Rūta: Be abejo. Aš visuomet gerai jaučiuosi, kai žinau, kad kortelėje turiu bent šiek tiek pinigų. Man tai labai svarbu. Ir ne tik todėl, kad kasdien reikia valgyti, kad kai atsiranda vaikų, norisi daugiau stabilumo, bet ir dėl darbo. Labai būtų sunku, jeigu reiktų užsakinėti medžiagas, o kortelė būtų tuščia… O dažnai dar nutinka ir taip, kad dirbant išlaidos netikėtai išauga… Tada naudojuosi kreditine. Lyg ir skolinuosi… Bet šitas jausmas man ne baisus, nes niekada neišleidžiu tokių sumų, kokių vėliau negalėčiau laiku grąžinti.

Be to man labai svarbu turėti ir grynų pinigų. Vilniuje tokio didelio poreikio nejaučiu, bet vis tiek stengiuosi, kad piniginėje būtų šimtas ar du grynųjų, o kelionėje saugiai jaučiuosi turėdama vienai nakvynei ir vakarienei. Kažkada su kompanija draugų keliavome po Prancūziją ir taip atsitiko, kad neveikė keli bankomatai… Labai džiaugiausi, kad buvau iš anksto pasirūpinus grynais pinigais.

PK: Kam niekada negailite pinigų?

Rūta: Negailiu tokiems dalykams, kurie žinau, kad man praktiškai pasitarnaus. Pavyzdžiui, pirkdama vakarinę suknelę visuomet galvoju, kiek kartų ją dėvėsiu, jeigu jau iš anksto žinau, kad apsivilksiu tik kartą, tuomet apdarą geriau nuomojuosi… Tačiau stengiuosi nepraleisti progos įsigyti mielą ir norimą daiktą, kai noriu ir galiu. Mano mama man visuomet sako, kad tuomet reikia elgtis taip, kaip nori, nes praėjus kuriam laikui nebus noro arba galimybių.

PK: Ar pajautėte finansų krizę?

Rūta: Žinoma, kaip ir visi. Tie, kurie sako, kad ne, šneka nesąmones. Jeigu nepalietė tavęs paties, tai artimuosius tikrai. Mano darbe buvo tik keli mėnesiai nerimo. Pamenu prieš kelis metus iki rudens apie krizę visi tik kalbėjo, bet žmonės gyveno savo gyvenimą, o spalį jau visi pradėjo bruzdėti, kai kas ir panikuoti. Tuo metu aš buvau rami, nes darbų turėjau iki Kalėdų. Atėjus Naujiems metams buvo šiek neramu, nes mėnesį-pusantro žmonės buvo atsargūs, tik klausinėjo, bet pinigų neleido. Laikui bėgant viskas stojo į vietas. Grįžo seni klientai, atsirado naujų.

Sakyčiau, kad nemažai žmonių ne tik taupo, bet netgi ir daugiau sau leidžia… O kainos tikrai nenukrito labai smarkiai, gal tik tiekėjai tapo sukalbamesni, nes anksčiau, kai kaba pasisukdavo apie mažus kiekius medžiagų net į kalbas nesileisdavo, o dabar galiu norimos prekės užsisakyti kiek noriu ir dar nuolaidą pritaikys. Žinoma, jeigu apmokėsiu už viską iš anksto…

PK: Ar požiūriui į pinigus įtakos turėjo Jūsų vaikystė?

Rūta: Mano vaikystė buvo soti ir nerūpestinga. Mums ne tik kad netrūkdavo maisto, bet ir turėjau daug žaislų… Niekada nejaučiau nepritekliaus. Mano mamos draugė dirbo univermage batų parduotuvėje ir jau kai likdavo po visų ponų dalybų batų, gaudavau progą išsirinkti ir aš man patinkančius. O jie dažnai būdavo kokiu dydžiu mažesni, bet aš vis tiek juos nešiodavau… Labai gražūs buvo. Taip sugadinau kojas… Taigi nors komforto buvo nemažai, tačiau kažkaip tėvai sugebėjo manyje išlaikyti tą viduriuką ir geras gyvenimas iš manęs jautrumo ir gerumo „neišoperavo“.

PK: Papasakokite, apie pirmąjį savo atlyginimą?

Rūta: Tai buvo turbūt ketvirtame kurse, kai mokiausi universitete. Tada tikrai žinojau, kad stosiu į magistrantūrą ir reikia susirasti tokį darbą, kuris netrukdytų mokslams. Pradėjau dirbti stiuardese. Kadangi buvome studentės, tad dirbome kaip stažuotojos, gaudavom pačius prasčiausius reisus, bet 1993-1994 metais uždirbdavau 700-800 litų. Tuo metu tai buvo labai dideli pinigai. Pamenu, kad gavusi algą važiavau pirkti mamai palto. Labai norėjau jai atsidėkoti už pagalbą, kurios visuomet, kai man sunku, sulaukiu ir dabar.

PK: Koks geriausias Jūsų pirkinys?

Rūta: Na, tokie turbūt mieli širdžiai dalykai. Su vyru atostogaujant Graikijoje įsigijau kelis daiktus, kuriems jaučiu silpnybę ne tik kelionių metu. Vienoje saloje man žūtbūt reikėjo nusipirkti gražią ir tikrai labai originalią lėlę bei kaldintą rankų darbo žiedą. Tų pačių atostogų metu dar neatsispyriau ir kitam juvelyro kūriniui – auskarui… Sakiau, kad man čia bus dovanos ir gimtadieniui, ir kelioms Kalėdoms į priekį. Viską galėjau prižadėti, kad tik būčiau galėjusi nusipirkti tuos daiktus tuo metu. Kadangi visu tuo džiausiuosi ir praėjus jau nemažai laiko, manau, kad tai buvo geri pirkiniai.

PK: O labiausiai nevykęs pirkinys?

Rūta: Oi, tokių daug buvo ypač netolimoje praeityje, dabar esu šiek tiek protingesnė ir moku atsispirti nereikalingiems pirkiniams. Draugai mane pamokė, kad prieš perkant norimą, bet ne mirtinai reikalingą daiktą reikia pagalvoti kelias dienas. Taip ir darau, o jeigu po kelių dienų vis dar man reikia nusižiūrėto daikto, jį įsigyju.

Bet aš nepasiduodu reklamoms, nes esu įsitikinusi, kad nieko nebūna veltui. Jeigu daiktas ar maisto produktas parduodamas su didele nuolaida, galvoju, kad greičiausiai kažkas negerai. Jau ne vieną kartą išbandėme, kad maisto skonis pirktas reguliaria kaina ir nuolaidų metu labai skiriasi, tad šitom pagundom „sutaupyti“ dažniausiai atsispiriu.