Chirurgas K.Vitkus nenori turėti milijono 

Rubrikos “Svetima piniginė” taikinyje atsidūrė vienas garsiausių Lietuvos chirurgų, profesorius Kęstutis Vitkus. Savo plastinės chirurgijos kliniką atidaręs medikas dėl pinigų nepametė galvos ir į prabangoje besimaudančius savo užsienio kolegas žvelgia su šypsena. “Pinigų kartai” jis papasakojo apie grožio kainą ir investicijas į žmogaus kūną.

Pinigų karta: Ar sutinkate su nuomone, kad atsiradus plastinei chirurgijai grožis tapo materialiu?

Kęstutis: Jaunystė ir grožis – amžinosios vertybės. Plastinė chirurgija atsirado gana senai. Jau senovės Egipto medicinoje buvo tokių dalykų. Aišku, kad plastinė chirurgija yra verslas, to niekas negali paneigti. Pažįstu daug kolegų už Atlanto ir jų visai kitas požiūris – žmonės tampa tų pinigų vergais.

Kaip ir tas pats Tigeris Woodsas – kas jį padarė nelaimingu? Pinigai. Jis nesugebėjo suvokti, kad tie milijonai jį padarė nelaimingiausiu žmogumi pasaulyje. Plastinės chirurgijos kongrese galima pamatyti didžiausią prabangą – net prezidentai tokio lygio nepasiekia. Prabangiausi automobiliai, apranga – man tai kartais keistai atrodo. Aš atėjęs iš kitos srities, iš kito pasaulio. Laikas, kurį gyvename, yra pinigai. O ten kitaip žmonės žiūri, nejaučia ribų. Tokia ten visuomenė, labai sumaterialėjus.

PK: Tai kokia gi ta grožio kaina? Kiek, pavyzdžiui, kainuoja nosies operacija?

Kęstutis: Šitoje vietoje man labai pasisekė. Esame sutarę, kad aš visiškai nesikišu į administracinius klinikos reikalus ir finansinius dalykus. Jais rūpinasi mano dukra. Vaikai visai kitaip žiūri į gyvenimą, jaučia pulsą, suskaičiuoja kaštus. O aš mažai nutuokiu apie tuos dalykus. Esu profesionalus chirurgas – žinau, kad galiu gerai operuoti. Ir man labai patogu, kad visais kitais dalykais nereikia rūpintis. Esu laimingas, kad darau tik savo darbą, kurį gerai nutuokiu.

PK: Nejau tikrai nežinote operacijos kainos?

Kęstutis: Kainos yra internete, visiems prieinamos. Taip nėra, kad žmogui atvažiavus su brangiu automobiliu į benzino kolonėlę jam degalų kaina bus didesnė, nei kitam. Taip ir čia. Ta pati paslauga negali kainuoti skirtingai – nebent pati operacija yra labai sudėtinga. Bet ta standartinė operacija – nosies plastika, ar krūtų padidinimas – yra prieinama visiems vienodai ir nėra jokios diferencijacijos. Nėra taip, kad dėl kainos tariesi ir aiškiniesi, kaip turguje – mes turime standartus.

PK: Ar galima plastinę operaciją pavadinti investicija į savo kūną?

Kęstutis: Tikrai taip. Investuoji, nori, kad, pavyzdžiui, akių vokai nebūtų apdribę, nori būti šviežesnis, gražesnis. Tiems, kurie pasitempę, gražūs žmonės, daugiau sekasi versle. Net Amerikos prezidentu nė sykio nebuvo išrinktas koks nuplikęs žmogus. Tie žmonės, kurie dirba aptarnavimo sferoje ir yra gražesni, jie ir daugiau pinigų uždirba visada. Tai neabejotinas dalykas.

PK: Savo rankomis kuriate kitų grožį. O kiek investuojate į savo kūno puoselėjimą?

Kęstutis: Man, kaip chirurgui, svarbu būti aštriam. Turiu fiziškai jaustis gerai, stipriai, kad galėčiau operuoti bet kada – vidury nakties pabudintas, ar išstovėjęs visą dieną operacinėje. Mano didžiausios investicijos – į fizinį kūno atsparumą. Tad rinkdamasis inventorių sportui, ar tai būtų slidės, ar dviratis, ieškau geriausios kokybės. Juk patikiu jiems svarbiausią instrumentą – savo kūną. O šiaip man operacijų nereikia. Nėra taip, kad pabudęs naktį galvočiau, kad senstu, ar apie atsirandančias raukšles. Apie tai net nesusimastau.

PK: Ar investuojate į savo profesinį tobulėjimą?

Kęstutis: Nuolat lankausi stažuotėse, mokymuose. Ir tai gan brangus užsiėmimas. Gera 6-8 tomų knyga šiuo metu kainuoja apie 5000 Lt. Nuolat dalyvauju įvairiose konferencijose. Į dalį vykstu, kaip lektorius, į kitas važiuoju pasiklausyti, kas toje chirurgijoje naujo, nes tai būtinas dalykas. Viskas vystosi labai spėriai ir su didžiausia komercializacija. Atsiranda nauji metodai, sužydi – pavyzdžiui, tie lazeriai, kurie stangrina odą. Bet praeina 10 metų ir jie išnyksta, nes atsiranda daugybė komplikacijų.

Daugiausia klaidų ir bėdų padaroma būtent grįžus iš suvažiavimų, nes ten viskas pateikiama, kišama, o po to pasirodo, kad tas metodas nėra toks efektyvus ir vėl grįžtame prie klasikos. Aš nesu visokių leidžiamų filerių specialistas, dėl kurių kyla multimilijardinis bumas.

Esu klasikinis chirurgas. Man labai įdomu veido chirurgija, kūno estetika. Aš operuoju. Nes prileisti filerių ir pasprogdinti veidą nei sąlygų reikia, nei žinių. Tarkim Rusijoje, bet kuris gydytojas, palankęs kelių savaičių kursus gali tapti plastiniu estetiniu chirurgu. Jie daro ne veido atjauninimą, o vadinamas „krugouškes“ – apie ausis apipjauna ir patempia odą. O iš tiesų yra visa proktologija – veido mokslas. Viskas trim dimensijomis – kaip paviršiuje operuoti, kaip gilųjį sluoksnį, kaip nuo kaulo pakelti tam tikrą raumenų sluoksnį – tai puikus dalykas. Žmogus atjaunėja, nepakeisdamas savo veido bruožų geometrijos. Mane domina būtent chirurgija. Štai JAV labai populiari kosmetologinė chirurgija. Tai reikalingas dalykas, bet aš laikausi nuošaliau nuo to.

PK: Išduokite, kiek kainuoja geras chirurginių įrankių komplektas?

Kęstutis: Vienos žirklės gali kainuoti nuo 300 iki 2000 eurų ir daugiau. Ir čia tik mechaninis įrankis. O visa aparatūra – radiobanginiai peiliai, mikroskopai – jie kainuoja dešimtis ir šimtus tūkstančių. Iki begalybės.

PK: Kokia gali būti klaidos kaina Jūsų  darbe?

Kęstutis: Galbūt reikia sakyti ne klaida, o nesėkmė. Kas sako, kad nebūna jokių komplikacijų, arba nedirba, arba meluoja. Šalia plastikos chirurgijos visur yra teisininkai. Kai 1985 metais pirmąsyk nuvažiavau į Ameriką, man plastiniai chirurgai pasakė juokelį, kuris nustebino: „Kas yra tūkstantis teisininkų jūros dugne? Gera pradžia!“. Nes šalia paciento išsyk eina teisininkai. Ir JAV tie dalykai, kaip ir Lietuvoje, gali virsti milijoniniais ieškiniais. Ir iš to daugiausiai laimi ir uždirba teisininkai.

Jie pasako žmogui, kad gali iškelti ieškinį dėl kelių šimtų tūkstančių, nors įstatyme nustatytas žalos atlyginimas gal 10 000. Žmogus pasirašo kontraktą, kad sumokės 30 000 teisininkams. Žinoma, žalos tiek niekas neatlygina, o teisininkai išreikalauja iš kliento tų pažadėtų pinigų, nes kontraktas pasirašytas. Tai tokios pinklės, gudrybė.

PK: Pastebėjome, kad Jūs visuomet dėvite varlytę.  Kiek kainavo brangiausia Jūsų turima varlytė?

Kęstutis: Tai yra mano įprotis iš darbo Amerikoje. Brangiausią varlytę pirkau Paryžiuje už 250 eurų. Bet ji man labai graži. Anglijoj varlytė kainuoja 100 svarų, o kokioje Austrijoje, Vienoje niekur jų nerasi. Visą Vieną su dviračiu apvažiavau ir tik vienoje prestižinėje vyriškų drabužių parduotuvėje man ištraukė vienintelę varlytę su ančiukais (juokiasi).

PK: Galbūt išskirtumėt geriausią savo pirkinį?

Kęstutis: Niekada apie tai net nesusimąsčiau. Aišku daiktų daugėja, bet vieno išskirti negaliu. Kai turi tikslą, tai po truputį užgyveni, bet nesu prisirišęs prie brangių daiktų. Man ne tai svarbiausia.

PK: O kam daugiausiai leidžiate pinigus?

Kęstutis: Net nežinau. Atėjus žvejybos sezonui labai jaučiasi, kokią meškerę rankoje turi. Arba nuvažiavus panardyti – kokią įrangą naudoji. Tuomet kainos nežiūriu ir renkuosi tai, kas yra kokybiškiausia. Ateina laikas, kai nori pačių kokybiškiausių dalykų. Aš niekada negalėčiau užsidėti drabužio, ant kurio užrašytas „firminis“ pavadinimas – negaliu nešioti kito žmogaus pavardės. O kuo brangesnis drabužis, tuo mažiau visokių etikečių. Žmonės dažnai labai noriai reklamuoja tuos vardus. Aš to negalėčiau daryti.

PK: Kokie Jūsų įpročiai su pinigais: esate atsargus, ar jų neskaičiuojate?

Kęstutis: Finansinės bedugnės yra pačios baisiausios. Tačiau aš esu atėjęs iš kitokio pasaulio ir man nesuvokiama, kai žmonės laisva ranka žarsto tai, ko neturi, pasiima paskolas, neskaičiuodami, kokios bus palūkanos ir t.t. Kai statėme kliniką mes labai skaičiavome ir užstatėme viską, ką turime, kad galėtume pasiimti banko paskolas. Iš tikro smagu pinigų turėti, nes tuomet gali turėti laisvo laiko, gali pamatyti daug. Bet aš nenorėčiau turėti milijono, nes tada ir gyvybei pavojus atsiranda. Norėčiau kokį 150 tūkst. eurų turėti, už kuriuos galėčiau pagyventi savo malonumui. Neseniai buvome Bahamuose, tai daktaras Gruodis sakė: „Norėčiau mirti turėdamas vieną dolerį kišenėje – nesukaupęs turtų, neįsipareigojęs pinigams“.