G.Bogdanskienė: mano svajonė – nauja gyvybė

Tik prasidėjus Naujiesiems Metams tikime, kad būsime protingesni, geresni ir, žinoma, lydimi sėkmės. Visi turime savų norų, savų palinkėjimų tiek sau, tiek savo artimam. Tačiau reikia pripažinti, kad galvodami apie save, pamirštame, jog šalia yra silpnesnių, nelaimingų žmonių, kuriems reikia ištiesti pagalbos ranką. Šiandien rubrikoje „Svetima piniginė“ kalbiname medikę, akušerę-ginekologę Gražiną Bogdanskienę, kuri kiekvieną dieną kartu su nevaisingomis poromis kovoja už naujos gyvybės atsiradimą ir tikisi, kad šiais metais Lietuva atvers naują puslapį, o 200-ieji daugeliui žmonių bus nauja visa ko pradžia.

„Vaisingumo centro“ vadovė G. Bogdanskienė prieš dvidešimt metų apsisprendė tvirtai – nori padėti nevaisingoms poroms pagaliau išgirsti savo kūdikio krykštavimą. Sako, nors tenka dirbti neskaičiuojant darbo valandų, per šventes ir pastaruoju metu dar ginti savo profesijos garbę, pasigailėti dėl kadaise padaryto apsisprendimo niekada neteko. Taigi šiandien, pirmąją Naujųjų Metų dieną, apie gyvenimą ir apie moteriškas silpnybes, kurių mūsų pragmatiškoji pašnekovė turi ne tiek jau ir daug.

Pinigų karta: Su kokiomis mintimis pasitinkate Naujuosius Metus, kokie Jūsų lūkesčiai?

Gražina: Labiausiai norėčiau, kad valstybė pradėtų labiau rūpintis savo piliečiais ir pagaliau ryžtųsi padėti poroms negalinčioms susilaukti vaikų. Mano didžiausia svajonė, kad kitais metais nevaisingos  poros galėtų lengviau atsikvėpti ir turėtų daugiau šansų susilaukti mažylio. Juk žmonės laukdami naujos gyvybės – stebuklo, priversti įveikti ne tik milžiniškas psichologines krizes, nugalėti santykius griaunančias abejones, bet ir verstis per galvą dėl pinigų. Nemaža dalis su medikų pagalba susilaukti vaikelio gali sau leisti pabandyti tik vieną kartą, kiti žmonės važiuoja ir dirba anglijose ir airijose, kad turėtų pinigų antrai ar penktai procedūrai…

Žinoma, kiekvienas sergantis žmogus Lietuvoje dažnai patenka į tokią pačią situaciją ir aš nenoriu pasakyti, jog nevaisingumas yra didžiausia problema ar svarbesnė liga nei, pavyzdžiui, onkologinės ligos, tačiau šios šeimos nusipelnė deramo dėmesio ir pagarbos.

Priėmus dirbtinio apvaisinimo įstatymą ir pradėjus suktis kompensavimo mechanizmui, vienos procedūros kaina sumažėtų nuo maždaug 12 tūkstančių litų iki 3-4 tūkst. Lt. Tai atvertų kelią ir suteiktų viltį susilaukti vaiko daugybei piniguose nesimaudančių šeimų. Galima kalbėti apie terminus ir technologijas, tačiau man, kaip medikei, labai svarbu, kad politikai pagaliau atsigręžtų į žmogų ir padėtų jam spręsti iškilusias problemas, o ne vytų jį iš šalies ir sudarytų visas sąlygas, kad žmonės nenorėtų susilaukti vaikų Lietuvoje.

Taigi ir sau, ir visiems linkiu būti drąsiems ir išmintingiems, nebijoti atsakomybės ir nuoširdžiai dirbti darbą, kuris būtų naudingas tiems, kurie tavimi tiki ir už kuriuos esi atsakingas.

PK: Na, o dabar apie jus. Ar esate dosnus žmogus?

Gražina: Nors galbūt tai ir nuskambės arogantiškai, tačiau aš manau, kad taip. Esu dosni savo artimiesiems, draugams. Ir tokia esu visus metus. Jiems man niekada negaila nei laiko, nei pinigų. Aš mėgstu dovanoti dovanas, daryti siurprizus. Man labai smagu pradžiuginti artimą žmogų.

PK: Kokios didžiausios klaidos, kurios jums buvo finansiškai skausmingos?

Gražina: Kažkada labai norėjau atidaryti Lietuvoje SPA saloną. Į šios svajonės įgyvendinimą įdėjau daug pinigų ir darbo, tačiau, atrodo, kad indėlis sudegė… Svajonės nelaidoju, bet pinigus jau „nurašiau“.

PK: Ar požiūriui į pinigus įtakos turėjo Jūsų vaikystė?

Gražina: Na, aš visuomet buvau labai motyvuota ir turėjau tikslą. Mokykloje mokiausi labai gerai, baigiau ją aukso medaliu, vėliau universitetą – raudonu diplomu. Man visuomet buvo labai svarbus mano išsilavinimas, žinios. Ir tada, ir dabar galvoju, kad būtent žinios yra tas kapitalas, kuris sumaniam žmogui padeda įgyvendinti svajones, pasiekti užsibrėžtus tikslus ir, žinoma, sukuria materialinę gerovę. Tačiau nepasakyčiau, kad namuose vyko didelis auklėjamasis darbas… Su tėvais gyvenome vidutiniškai, prabangos nebuvo, bet visuomet būdavo pinigų knygoms, būreliams ir maistui netrūko.

PK: Papasakokite, apie pirmąjį savo atlyginimą?

Gražina: Pirmieji mano pinigai – tai buvo gana didelė stipendija, siekusi net 110 rublių. Ją gavau kaip pavyzdinga ir gerai besimokanti studentė. Vėliau pradėjau dirbti dvejuose darbuose. Tai reiškia, kad dirbdavau pusantros paros, pusė paros pamiegodavau ir vėl į darbą. Taip per mėnesį uždirbdavau jau 220 rublių. Man buvo labai svarbu užsidirbti ir susitaupyti nuosavam būstui, nes ilgą laiką gyvenau nuomojamame kambaryje ir puikiai supratau, kad anksčiau ar vėliau reikės iš jo išsikraustyti.

PK: Kur daugiausiai leidžiate pinigų?

Gražina: Na, kaip jau minėjau, daugiausiai turbūt draugams, bet ir sau negailiu. Manau, kad visi medikai turėtų rengtis, tvarkingai. Taip aš stengiuosi ir atrodyti. Man taip pat svarbu drabužių kokybė, tačiau prabangos nesivaikau. Man neįdomios prabangios mašinos. Automobilį renkuosi tokį, kuriame jaučiuosi saugi. Toks automobilis man turi būti didelis. Dabar vairuoju džipą. Na, galbūt jeigu mūsų oro sąlygos leistų bent kelis mėnesius ilgiau pasimėgauti gerais orais, gal ir susigundyčiau įsigyti sportinį automobilį, bet dabar tam, mano manymu, nėra jokių sąlygų, tad nėra ir poreikio.

Negailiu pinigų ir atostogoms, tačiau jos netrunka ilgiau nei 7-10 dienų, tad ir nekainuoja labai jau bragiai. Be to manęs netraukia egzotiški kraštai. Nemanau, jos prisiruoščiau į kelionę, kurioje vien lėktuve reiktų praleisti daugiau nei aštuonias valandas. Tai ne man. Įsisukusi į darbus, aš negaliu sau leisti ištrūkti ilgesniam laikui, tad mėgaujuosi dažniausiai savaitės ar dviejų poilsiu. Atostogoms keliu vienintelę sąlygą – išvykti iš Lietuvos, nes kitaip poilsis virsta darbo diena prie telefono, tik kitoje aplinkoje. O užsienyje telefoną jau išjungiu. Čia sąžinė neleidžia.

PK: O kokios jūsų moteriškos silpnybės?

Gražina: Batai ir gėlės. Dar daugelis sako ir pati kartais jaučiu, jog reiktų pasakyti „ne“, tačiau aš nemoku atsakyti žmogui, kuris prašo mano pagalbos. Manyčiau, jog būtų neblogai, jeigu ateityje išsiugdyčiau tvirtesnį, kietesnį charakterį.

PK: Koks buvo geriausias Jūsų pirkinys?

Gražina: Mano žinios, kurios kainavo labai brangiai, tačiau ši investicija, sakyčiau, pasiteisino ir atsipirko.  Štai pavyzdžiui, nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje tebuvo galima paskaityti senų medicininių vadovėlių, jokios specializuotos literatūros jokia kalba nebuvo. Teko ją vežtis už savo lėšas iš įvairiausių pasaulio šalių. Už savus pinigus, kaip ir dabar, daugelis medikų vyksta ir į mokslines konferencijas. Nesakau, kad kažkas turi už tai mokėti, mes visi investuojame į tuos dalykus, kurie mums atrodo būtini ir svarbūs. Bet būna labai pikta, kai išgirstu, jog kažkas švaisto Europos Sąjungos skiriamus pnigus ir į tas pačias konferencijas važiuoja po kelis kartus tie patys žmonės, mat kitaip nesugeba įsisavinti pinigų… Nesuprantu, kodėl vyksta tokie dalykai, kodėl niekas už tai nėra baudžiamas.

PK: O kur dar investuojate pinigus?

Gražina: Esu investavusi į investicinius fondus. Šiam žingsniui ryžausi pasikonsultavusi su banko specialistais ir su profesionalų pagalba man pavyko uždirbti. Nenoriu leistis į detales, bet džiaugiuosi, kad pasisekė ir neteko nusivilti. Tiesa, dabar, sunkmečiu, tokioms investicijoms nesiryžčiau.

PK: Paprastai atsiskaitote grynaisiais ar kortele?

Gražina: Aš stengiuosi turėti grynų pinigų, nes man pirmiausia taip patogiau. Skaičiuoju ir branginu savo laiką, tad tikrai kyla daug nepatogumų, jeigu dėl ryšio trukdžių su banku, negaliu atsiskaityti kortele ir reikia bėgioti aplink bankomatus… Didelis gyvenimo tempas mus įsuka ir laiko palieka vis mažiau, tad aš stengiuosi jo nešvaistyti…