S.Tamkevičius: laimės už pinigus nenusipirksi

Katalikų dvasininkas, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius su „Pinigų kartos“ skaitytojais pasidalijo mintimis ne tik apie pinigus, bet ir apie praeinančius metus. Dvasininkas atskleidžia gimęs po laiminga žvaigžde, todėl vaikystėje savo rankose pinigų neturėdavęs. S. Tamkevičius įsitikinęs, kad visada yra geriau pinigų turėti tada, kai žmogus turi supratimą apie jų vertę.

Pinigų karta: Netrukus žengsime į 2012-uosius. Kokie buvo šie metai Lietuvos žmonėms?

Sigitas: Visuomet turėsime žmonių, kurie apie praėjusius metus sakys, kad jie buvo sėkmingi, o kiti dejuos, jog vos sudūrė galą su galu. Manau, kad daugumai žmonių 2011 metai buvo sunkūs – ne tik dėl materialinių sunkumų, bet ir dėl tvyrančio „moralinio smogo“. Pagrįstos ir nepagrįstos aimanos, vieni kitų kaltinimai, pykčiai apkartina žmonių gyvenimą ir jokie pinigai negali pakeisti niūraus moralinio klimato. Reikia mums patiems keistis ir nedėti vilčių vien tik į pinigus.

PK: Ką patartumėte gyvenimu besiskundžiantiems žmonėms prieš šventes?

Sigitas: Kai gyvenau lageryje, manau, buvo žymiai sunkiau nei daugeliui šiandien dejuojančių žmonių. Ruošdavomės Kalėdoms, lagerio kioske nusipirkdavome žuvies konservų, pačių paprasčiausių saldainių ir sausainių, nes nieko geresnio ten nebūdavo. Ir nei vienas per šventes nedejuodavome, nes šventė visada yra žmogaus širdyje ir ją galima susikurti bet kokiomis sąlygomis. Jei patys to nenorėsime, niekas negalės atimti iš mūsų vilties ir širdies ramybės. Be abejo, tikintiems į Dievą, išlaikyti viltį sunkiomis akimirkomis yra lengviau nei tiems, kurie neturi į ką atsiremti.

PK: Sakoma, kad visas skolas reikia grąžinti iki Naujųjų metų. Ar tikite šiuo prietaru?

Sigitas: Prietarais netikiu. Tikiu ir pasitikiu Viešpačiu, todėl esu ramus, nes žinau, kad su Juo sugebėsiu pakelti visus išbandymus, jeigu jie pasitaikys mano gyvenimo kelyje.

PK: Kokių dovanų vaikystėje esate gavęs iš Kalėdų senelio?

Sigitas: Mano vaikystė prabėgo sunkiais pokario metais. Kalėdų senelis neaplankydavo, o kai kada vietoje jo užsukdavo nekviesti svečiai. Vieną Kalėdų naktį apsilankę stribai privertė tėvelį kažkur juos vežti, todėl ankstų Kalėdų rytą, tamsoje aštuonis kilometrus per pusnis pėdinau į mokyklą pėsčiomis.

PK: Ką žmoguje gali užgožti besaikis materialinių vertybių troškimas?

Sigitas: Žmogus išlieka žmogumi tik tuomet, kai jo gyvenimo prioritetai yra dvasinės vertybės – tikėjimas, meilė, viltis, gerumas, sąžiningumas ir kt. Tačiau šios vertybės yra labai trapios, todėl neprotingas materialinių gėrybių siekis bei vartojimas – šias dorybes palaidoja. Tuomet žmogus atsiduria labai nepavydėtinoje padėtyje.

PK: Papasakokite apie savo pirmąjį darbą?

Sigitas: Mano pirmas darbas buvo piemenavimas ir už jį niekas nemokėjo. Pasibaigus mokslo metams ganydavau karves ir avis. Pradžioje tai buvo be galo nuobodus darbas, bet greitai pradėjau skaityti knygas ir tuomet laikas bėgo itin greitai. Tuo metu, kai piemenavau ir skaičiau knygas atsirado noras siekti kunigystės. Dėl uždarbio noriu pasakyti, kad buvau gimęs po laiminga žvaigžde, todėl vaikystėje mano rankose pinigų beveik nebūdavo. Tikrai yra geriau, kad pinigai atsiranda tuomet, kai žmogus turi supratimą apie jų vertę.

PK: Vaikystėje mėgdavote taupyti ar mieliau iš tėvų gautus pinigus išleisdavote saldainiams?

Sigitas: Kartais tėvelis duodavo kelis rublius nusipirkti „bonbonkių“. Taip vadinome pačius paprasčiausius saldainius. Pardavėja atsverdavo šimtą gramų ir vaikui būdavo šventė.

PK: Galbūt vaikystėje svajojote būti verslininku arba imtis, kokios nors neįprastos profesijos?

Sigitas: Gyvenau kaime, kur sovietinė valdžia, suvarydama žmones į kolūkius, iš ūkininkų buvo beveik viską atėmusi. Svarbiausia figūra kaime buvo kolūkio pirmininkas, bet juo būti nesvajojau, nes jis priminė engėją. Maža to, beveik visi pirmininkai buvo girtuokliai. Nuo ankstyvos vaikystės mačiau labai darbštų ir protingą savo parapijos kleboną, kuris gyveno gana kukliai ir su visais žmonėmis buvo labai malonus ir draugiškas. Norėjau būti panašus į jį.

PK: Ko, Jūsų nuomone, žmogus negali nusipirkti už jokius pinigus?

Sigitas: Už pinigus galima nusipirkti automobilį, stogą virš galvos, bet negalima nusipirkti svarbiausio dalyko – laimės. Beturtis šv. Pranciškus buvo laimingiausias žmogus, o daug turintieji kartais net pasikaria. Manau, kad už pinigus visada yra svarbiau tiesumas, sąžiningumas ir pagarba mus supantiems žmonėms. Gerai gali jaustis tik tuomet, kai klausai savo sąžinės balso ir kai  stengiesi  kitiems daryti gera.

PK: Tikite galimybe laimėti pinigų loterijoje?

Sigitas: Niekuomet neperku loterijos bilietų, nes esu įsitikinęs, kad noras ne dirbti ir užsidirbti, bet laimėti loterijoje, žmones gadina.

PK: Sakoma, kad pinigai laimės neatneša. Ar sutinkate su tuo?

Sigitas: Pinigai tik tuomet neša laimę, kai yra panaudojami geriems tikslams. Jeigu pinigai tik kaupiami, jie niekuomet neatneš laimės. Per 50 kunigystės metų mano rankose buvo pakankamai daug pinigų. Nebuvau išlaidus, todėl neįsigijau nei namo, nei buto, neturiu net nuosavo automobilio, o į sąskaitą ateinančius pensijos pinigus išleidžiu geriems darbams. Internete kartais tenka perskaityti, kad sėdžiu ant aukso puodo, bet jo tikrai neturiu ir jis man nereikalingas. Be abejo, šeimos žmonės negali taip gyventi, kaip vyskupas ar kunigas, bet kunigystė sudaro galimybę laimės ieškoti tarnavime ir darant gerus darbus. Jei per nelaimę dvasiškis susigundo pinigais, nemačiau nė vieno, kuris būtų tapęs laimingas.

PK: Ką norėtumėte palinkėti Lietuvos žmonėms?

Sigitas: Sveikindamas su Šv. Kalėdomis ir Naujaisiais Metais, linkiu visiems Dievo palaimos ir asmeninės laimės. Labai linkiu tos laimės ieškoti ne piniguose, bet geruose darbuose. Jeigu kuriems gerai sektųsi versle ir turėtų daug pinigų, linkiu jų pagalba padaryti daug gerų darbų. Būsite laimingiausi žmonės.