Titulinis» Svetima piniginė» Kiti» S.Tamkevičius: laimės už pinigus nenusipirksi
Katalikų dvasininkas, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius su „Pinigų kartos“ skaitytojais pasidalijo mintimis ne tik apie pinigus, bet ir apie praeinančius metus. Dvasininkas atskleidžia gimęs po laiminga žvaigžde, todėl vaikystėje savo rankose pinigų neturėdavęs. S. Tamkevičius įsitikinęs, kad visada yra geriau pinigų turėti tada, kai žmogus turi supratimą apie jų vertę.
Pinigų karta: Netrukus žengsime į 2012-uosius. Kokie buvo šie metai Lietuvos žmonėms?
Sigitas: Visuomet turėsime žmonių, kurie apie praėjusius metus sakys, kad jie buvo sėkmingi, o kiti dejuos, jog vos sudūrė galą su galu. Manau, kad daugumai žmonių 2011 metai buvo sunkūs – ne tik dėl materialinių sunkumų, bet ir dėl tvyrančio „moralinio smogo“. Pagrįstos ir nepagrįstos aimanos, vieni kitų kaltinimai, pykčiai apkartina žmonių gyvenimą ir jokie pinigai negali pakeisti niūraus moralinio klimato. Reikia mums patiems keistis ir nedėti vilčių vien tik į pinigus.
PK: Ką patartumėte gyvenimu besiskundžiantiems žmonėms prieš šventes?
Sigitas: Kai gyvenau lageryje, manau, buvo žymiai sunkiau nei daugeliui šiandien dejuojančių žmonių. Ruošdavomės Kalėdoms, lagerio kioske nusipirkdavome žuvies konservų, pačių paprasčiausių saldainių ir sausainių, nes nieko geresnio ten nebūdavo. Ir nei vienas per šventes nedejuodavome, nes šventė visada yra žmogaus širdyje ir ją galima susikurti bet kokiomis sąlygomis. Jei patys to nenorėsime, niekas negalės atimti iš mūsų vilties ir širdies ramybės. Be abejo, tikintiems į Dievą, išlaikyti viltį sunkiomis akimirkomis yra lengviau nei tiems, kurie neturi į ką atsiremti.
PK: Sakoma, kad visas skolas reikia grąžinti iki Naujųjų metų. Ar tikite šiuo prietaru?
Sigitas: Prietarais netikiu. Tikiu ir pasitikiu Viešpačiu, todėl esu ramus, nes žinau, kad su Juo sugebėsiu pakelti visus išbandymus, jeigu jie pasitaikys mano gyvenimo kelyje.
PK: Kokių dovanų vaikystėje esate gavęs iš Kalėdų senelio?
Sigitas: Mano vaikystė prabėgo sunkiais pokario metais. Kalėdų senelis neaplankydavo, o kai kada vietoje jo užsukdavo nekviesti svečiai. Vieną Kalėdų naktį apsilankę stribai privertė tėvelį kažkur juos vežti, todėl ankstų Kalėdų rytą, tamsoje aštuonis kilometrus per pusnis pėdinau į mokyklą pėsčiomis.
PK: Ką žmoguje gali užgožti besaikis materialinių vertybių troškimas?
Sigitas: Žmogus išlieka žmogumi tik tuomet, kai jo gyvenimo prioritetai yra dvasinės vertybės – tikėjimas, meilė, viltis, gerumas, sąžiningumas ir kt. Tačiau šios vertybės yra labai trapios, todėl neprotingas materialinių gėrybių siekis bei vartojimas – šias dorybes palaidoja. Tuomet žmogus atsiduria labai nepavydėtinoje padėtyje.
PK: Papasakokite apie savo pirmąjį darbą?
Sigitas: Mano pirmas darbas buvo piemenavimas ir už jį niekas nemokėjo. Pasibaigus mokslo metams ganydavau karves ir avis. Pradžioje tai buvo be galo nuobodus darbas, bet greitai pradėjau skaityti knygas ir tuomet laikas bėgo itin greitai. Tuo metu, kai piemenavau ir skaičiau knygas atsirado noras siekti kunigystės. Dėl uždarbio noriu pasakyti, kad buvau gimęs po laiminga žvaigžde, todėl vaikystėje mano rankose pinigų beveik nebūdavo. Tikrai yra geriau, kad pinigai atsiranda tuomet, kai žmogus turi supratimą apie jų vertę.
PK: Vaikystėje mėgdavote taupyti ar mieliau iš tėvų gautus pinigus išleisdavote saldainiams?
Sigitas: Kartais tėvelis duodavo kelis rublius nusipirkti „bonbonkių“. Taip vadinome pačius paprasčiausius saldainius. Pardavėja atsverdavo šimtą gramų ir vaikui būdavo šventė.
PK: Galbūt vaikystėje svajojote būti verslininku arba imtis, kokios nors neįprastos profesijos?
Sigitas: Gyvenau kaime, kur sovietinė valdžia, suvarydama žmones į kolūkius, iš ūkininkų buvo beveik viską atėmusi. Svarbiausia figūra kaime buvo kolūkio pirmininkas, bet juo būti nesvajojau, nes jis priminė engėją. Maža to, beveik visi pirmininkai buvo girtuokliai. Nuo ankstyvos vaikystės mačiau labai darbštų ir protingą savo parapijos kleboną, kuris gyveno gana kukliai ir su visais žmonėmis buvo labai malonus ir draugiškas. Norėjau būti panašus į jį.
PK: Ko, Jūsų nuomone, žmogus negali nusipirkti už jokius pinigus?
Sigitas: Už pinigus galima nusipirkti automobilį, stogą virš galvos, bet negalima nusipirkti svarbiausio dalyko – laimės. Beturtis šv. Pranciškus buvo laimingiausias žmogus, o daug turintieji kartais net pasikaria. Manau, kad už pinigus visada yra svarbiau tiesumas, sąžiningumas ir pagarba mus supantiems žmonėms. Gerai gali jaustis tik tuomet, kai klausai savo sąžinės balso ir kai stengiesi kitiems daryti gera.
PK: Tikite galimybe laimėti pinigų loterijoje?
Sigitas: Niekuomet neperku loterijos bilietų, nes esu įsitikinęs, kad noras ne dirbti ir užsidirbti, bet laimėti loterijoje, žmones gadina.
PK: Sakoma, kad pinigai laimės neatneša. Ar sutinkate su tuo?
Sigitas: Pinigai tik tuomet neša laimę, kai yra panaudojami geriems tikslams. Jeigu pinigai tik kaupiami, jie niekuomet neatneš laimės. Per 50 kunigystės metų mano rankose buvo pakankamai daug pinigų. Nebuvau išlaidus, todėl neįsigijau nei namo, nei buto, neturiu net nuosavo automobilio, o į sąskaitą ateinančius pensijos pinigus išleidžiu geriems darbams. Internete kartais tenka perskaityti, kad sėdžiu ant aukso puodo, bet jo tikrai neturiu ir jis man nereikalingas. Be abejo, šeimos žmonės negali taip gyventi, kaip vyskupas ar kunigas, bet kunigystė sudaro galimybę laimės ieškoti tarnavime ir darant gerus darbus. Jei per nelaimę dvasiškis susigundo pinigais, nemačiau nė vieno, kuris būtų tapęs laimingas.
PK: Ką norėtumėte palinkėti Lietuvos žmonėms?
Sigitas: Sveikindamas su Šv. Kalėdomis ir Naujaisiais Metais, linkiu visiems Dievo palaimos ir asmeninės laimės. Labai linkiu tos laimės ieškoti ne piniguose, bet geruose darbuose. Jeigu kuriems gerai sektųsi versle ir turėtų daug pinigų, linkiu jų pagalba padaryti daug gerų darbų. Būsite laimingiausi žmonės.
Tipas: Kiti
Žymos: arkivyskupas, dvasininkas, ekonomika, finansai, Kunigas, pinigai, Sigitas Tamkevičius, šventė
| rytoj | Vitaminų stokaJaunos šeimos tinklaraštis |
|---|---|
| rytoj | V.Mičiulienė: esu labdarinė moterisSvetima piniginė |
| poryt | Mano miestas: Kauno Naujamiestis IGyvenamoji vieta |
| "PINIGŲ KARTA" | "Pinigų karta" skaito | "Pinigų kartos" draugai |
Visos teisės saugomos © 2011 Pinigų Karta

teisingai, reikia susitarti ka vadinsime laime – man laime, kai artimieji sveiki. Prie ko cia pinigai? Uz pinigus sveikatos nenusipirksi. Va drauge serga veziu – labai tikiu, kad pasveiks – jei ir 100 milijonu turetu – kas is to?
truputį linksma, kad interviu metu vardu įvardinamas pašnekovas. Juk jis Vyskupas.
Pinigai tai universalus mato vienetas leidžiantis subendravidurkinti bet ką. Pinigais matuojama atmosferos tarša, žmogaus gyvybė ir sveikata. Taigi ir laimę galima įvertinti pinigais.
Kad pinigai laimės neatmešalabai sena ir nubalkiota tiesa. Bet pinigai gali padėti kelyje link laimės. Šviežiai gavės pinigų beveik kiekvienas bent akimirkai pasijus laimingas.
Aš pats į laimę laikau pokyčiu. Tarp to kas buvo ir tarp to kas yra. Kai esi alkanas.. laimė yra lėkštė sriubos. Kai esi sušalęs – laimė tai besikurenantis pečiukas. Kai vienišas – kitas žmogus. Kai turi viską.. Kai turi viską – laimę susikurti reikia daugiau fantazijos. Tik tiek.
Nusipirksi dar ir kaip. Jei su galva juos panaudosi, jie ir sukurs tą laimę.
Taaaip laimes uz pinigus nenusipirxi…uz tai nusipirxi daug kitu dalyku:))
Nu psio – temą ir Tamkevičių nutrolino… ;(
Na taip iš tikro laimė juk ne piniguose, o jų kiekyje.:)))
Duokite, man tiek pinigu, kiek jus patys galite isivaizduoti ir Lietuva tures , viena stipriausiu ekonomiku, 50 sauletekio sleniu, 100 verslauk projektu, kieciausius pasaulio lektorius ir konsultantus. Investavimas i svietimo sistemos pakeitima, investeavimas nano technologijas, investavimas i jaunima. Tada as busiu labai laimingas. Ir prasau, duokite kuo daugiau pinigu, jei leisite, padarysiu Lietuva antraisiai JAE. Tada fantastiskai buciau laimingas.
Kuo daugiau pinigu – tuo geriau. O jeigu tu su jais nemoki elgtis ,tai tada jie tau laimes tikrai neatnes.
Iš tikrųjų S. Gedos gyvenime gaivališką kūrybinį pakilimą nuolatos keisdavo krizių metas, tada jį tarsi apimdavo sąmonės kontrolės susilpnėjimo būsenos, tačiau netrukus vėl atsirasdavo skaidrūs dvasinių jėgų atgimimo periodai, kai jis visiškai kontroliuodavo savo gyvenimiškuosius tikslus ir mėgavosi gelminių potroškių išraiškos ir sklandaus spontaniško meninės kūrybos proceso teikiamomis galimybėmis bei vaisiais. Šis bangavimas buvo neišvengiamas, nes gaivališkos prigimties kūrėjams visada yra būdinga itin aiškiai išreikšta banguojanti ekstazės, t. y. susijaudinimo, kaita. Ši kūrybinių jėgų antplūdžio ir jų nuosmukio kaita daugiau ar mažiau išreikštu pavidalu regima visų kūrėjų gyvenime, kadangi tiesiogiai siejasi su fiziologinėmis žmogaus kūno funkcijomis. Akivaizdu, kad įtemptas, alinantis fizines ir protines jėgas S. Gedos kūrybinis darbas reikalavo kompensacijos, t. y. poilsio ir aiškiau reglamentuoto gyvenimo būdo, kuris poeto įpročiams, gaivališkai prigimčiai buvo svetimas.
Prisimenu, kaip sykį gavo savo žmonai kelialapį į Krymą, į kompozitorių poilsio namus. Atėjo su juo į „Neringą“ ir sako, kad žmona nenori ar negali važiuoti… Ir jis tokios nevilties apimtas, nes tie kelialapiai buvo ne šiaip sau dalijami, taigi sėdi ir suka galvą, ką daryti. O „Neringoje“ mes visi turėjome savo mėgstamas padavėjas, kurios mums kaip mamos, nors už Gorbulskį, aišku, buvo jaunesnės. Nebeatsimenu tos padavėjos vardo – tokia aukšta, labai simpatinga, o visas jų dialogas vyko prie profesoriško staliuko. Gorbulskis jos klausia: „Nori važiuot į kompozitorių namus?“ Ji sako: „Aš negaliu, dirbu.“ – „Aš klausiu, nori ar ne?“ – „Norėčiau.“ – „Tai ir važiuok, – sako Gorbulskis, – o visa kita mes sutvarkysim.“ Ir ji išvažiavo.