A.Maldeikienė: liūdna, kai kiti nelaimi loterijose

Mokytoja, dėstytoja, knygų ir vadovėlių autorė Aušra Maldeikienė nebijo išsakyti griežtos nuomonės apie valstybės ekonominius procesus. O kaip žymi ekonomistė tvarko asmeninius finansus? „Manau, kad pinigai žmogui gali atimti labai daug laiko, o aš nelabai tikiu, kad mes gimstame tam, kad būtume turtingi. Manau, kad žmogus gimsta dėl daug įdomesnių ir sudėtingesnių dalykų. Pinigus reikia tvarkyti tiek, kad jie tau netrukdytų būti tavimi“, – sako pašnekovė. Rubrikoje “Svetima piniginė” ponia Aušra pasidalino mintimis apie finansinę kasdienybę.

PK: Esate ekonomistė. Ar Jūsų Išsilavinimas padeda tvarkant asmeninius finansus?

Aušra: Esu parašius dvi storas knygas, kaip tvarkyti savo pinigus. Jos net apdovanotos premijomis. Niekada nerašiau kliedesių tema „Kaip tapti milijonieriumi“. Rašiau, kaip susitvarkyti vidutines pajamas. Tačiau man pačiai nelabai tie dalykai padeda, nes mano pajamos yra ne tos, kurias galima labai tvarkyti. Kai sumoku draudimą už savo vaikus ir už save ir darbui nusiperku knygas, man reikia taupyti tam, kad galėčiau nusipirkti pėdkelnes. Jei man prireikia papildomų pinigų, tuomet turiu svetimą kišenę – Maldeikio pinigai.

Atstovauju tiems Lietuvos žmonėms, kurie sąžiningai daro savo darbą, skiria jam daug laiko. Tikrai labai nuoširdžiai ruošiuosi paskaitoms, verčiu knygas, kad studentai turėtų geras pratybas, o mano alga yra labai mažutė. Ji buvo mažinama, po to padidėjo, o dabar ją vėl mažina. Dėl to drąsiai galiu pasakyti – su vidutinėmis pajamomis Lietuvoje žmogus pragyventi negali.

PK: Jūsų vyras taip pat ekonomistas. Ar šeimoje dėl skirtingų požiūrių nekyla „ekonominių konfliktų“?

Aušra: Neturime jokių konfliktų. Išleidusi savo pinigus prašau vyro ir jis man juos duoda, jei turi. Jis visą gyvenimą uždirbo daugiau, nes atsisakė šito kvailiojimo – mokyti studentus už nieką. Ekonominių konfliktų tikrai nebūna. Mano gyvenimo būdas yra labai kuklus ir man daug nereikia.

Tik erzina, kad knygos yra labai brangios. Aišku, užsienietiškos knygos yra nepalyginimai pigesnės už lietuviškas. Perku, skaitau, labai mėgstu ir turiu daug Nobelio ekonomikos premijos laureatų knygų ir jos kainuoja daug pigiau nei kvailas prastai išverstas lietuviškas romanas. Lietuviams reikėtų žinoti, kad neverta mėtyti savo pinigų kvailoms lietuviškoms verstinėms knygoms, kai pilnas internetas pigių, gerų knygų, kurios jiems iš tiesų labai daug padėtų.

Ir visiškai nesuvokiu pinigų leidimo visokiom kvailom knygoms „Kaip tapti milijonieriumi“. Man tai atrodo kvailumo viršūnė. Per mėnesį visada bent 200-300 litų išleidžiu knygoms ir aišku, kad niekam kitam pinigų man nelieka. Visur kitur taupau.

PK: Ar knygų autoriai Lietuvoje uždirba?

Aušra: Ne. Esu išvertusi vadovėlį, prie jo dirbau pusantrų metų. Viena iš sąlygų, kad tas vadovėlis būtų išleistas, buvo ta, kad aš versiu nemokamai. Dabar jame radau klaidų ir labai tikiuosi, kad gal atsiras Lietuvoje žmonių, kurie sutiks paremti naują leidimą. Sutinku ir toliau negauti jokio honoraro.

Pusantrų metų nuo ryto iki nakties dirbau visai nemokamai, kad Lietuvos studentai turėtų nemokamą vadovėlį. Nuo vidurinės mokyklos vadovėlio kažkiek gavau – jo tiražai buvo gana dideli. Paprastai autorius gauna 10% nuo didmeninės knygos kainos. Pavyzdžiui, kai išėjo mano knyga „Išmokite skaičiuoti savo pinigus“, aš nuo vieno egzemplioriaus (Lietuvai tai buvo didelis tiražas – 3 tūkstančiai vnt.), kurio didmeninė kaina buvo 15Lt, gaudavau po 1,50Lt, nuo kurių dar mokėdavau 15% mokesčių. Taigi nuo vienos parduotos knygos išeidavo apie 1,27 Lt. Knygos rašomos todėl, kad kažkam padėtų, išmokytų, o tikrai ne todėl, kad iš to būtų nauda. Aš nesu Malūkas ir nerašau apie ateivius – ten gal ir uždirba žmonės.

PK: Dėstote mokiniams ir studentams. Koks jaunosios kartos požiūris į pinigus?

Aušra: Kai kurie jauni žmonės, kuriuos mokykloje tikrai pedantiškai mokau susiorientuoti piniguose, demonstruoja stebuklus, sugeba investuoti, mokosi. Iš tiesų matau, kad jie priima tai, ko juos mokai. Tiesa, dalis vaikų gauna tokius mažus kišenpinigius, kad jiems yra truputį nyku mokytis apie tai, kas yra labai tolima ir tai irgi kartais matosi, nors vis tiek jie sąžiningai vykdo užduotis.

Bet manau, kad kai ateis momentas, kada realiai reikės spręsti problemą, jie susiorientuos – jie žino, kas yra anuitetas ir linijinis metodas imant paskolą ir kaip su tuo žaisti. Juos to išmokau pedantiškai. Bankas jau ne taip lengvai juos apgaus. O šiaip, manau, kad visi svarbiausi dalykai yra kuriami šeimoje ir mokytojas gali tik padėti vaikui susiorientuoti kažkokiuose techniniuose dalykuose.

O studentai… Prieš keletą metų esu turėjusi studentą, su kuriuo daug ginčijomės, nes jis ketino (nežinau ar tai padarė) pasiimti studijų paskolą, ją investuoti į akcijas iš to gyventi ir dar grąžinti paskolą. Aš studentams visada aiškinau, kas nutinka, kai tu investuoji skolintus pinigus.

Rodydavau, kaip tu gali gerai uždirbti, bet kaip tu gali klaikiai prasilošti. Bet tas studentas man visą laiką duodavo suprasti, kad aš esu tiesiog sena ir kvaila. Bet tai buvo 2007 metais, prieš krizę – gyvenimas parodė, kad senatvė turi savų privalumų. Esu jau ne tokia jauna. Daug kartų gyvenime mačiau, kaip žmonių pinigai išnyksta. Aš jų gyvenime niekada daug neturėjau, tai ir problemų finansinių nekilo. Nemanau, kad tai yra svarbiausi dalykai, bet manau, kad šeimos turi labai atsakingai žiūrėti į savo pinigus visų pirma dėl to, kad tarpusavio santykiai būtų šilti. Jei vienas prisiskolina, tai tokios šeimos būna nelaimingos. Šeimose dėl to gali kilti didelės problemos.

PK: Ar lietuvių požiūris į pinigus kuo nors išskirtinis?

Aušra: Manau, kad lietuviai turi labai mažai patirties, dėl to labai neatsakingai daugelį dalykų daro. Ir tokios knygos, kurios blaiviai rašo, kaip tu turi susitvarkyti, gaudamas vidutines pajamas leidžiamos mažais tiražais, o visokie „milijonieriai“ – didžiuliais, nors iš tiesų tai yra tik pigūs naujojo amžiaus skaitalai – „kaip greitai pasidaryti šventuoju“, „kaip greitai pasidaryti milijonieriumi“ ir taip toliau.

Žmonės labai greitai užkimba ant to ir naiviai tiki. Mano akyse vyko tas naivus marazmas, kai bankas „Sekundė“ šaukė: „Reikia pinigų – pinigų yra“. Beje, tada „Respublikoje“ buvo publikuotas mano straipsnis, kur aiškinau pradžiamokslį apie rizikas – kad negalima viskuo pasitikėti, dėti į vieną banką ir jei labai daug duoda, tai reiškia, kad galutinė kaina gali būti labai baisi – trivialius ekonominius dalykėlius jau tada rašiau. Bet žmonės paprastai yra linkę girdėti tai, ką jie nori girdėti ir tikėjimas, kad perskaičius knygą „Kaip tapti milijonierium“ tu staiga juo tapsi yra labai didelis.

Lietuviai labai panašūs į visus žmones – jie tiki, kad jie bus tie, kurie šioje loterijoje išloš. Tai yra visiems žmonėms būdinga. Aš taip pat porą kartų gyvenime esu pirkusi loterijos bilietą. Vieną kartą pirkau jį todėl, kad laikraščio horoskope perskaičiau, kad mano ženklui gali labai pasisekti loterijoje. Neišlošiau, bet ir sumą investavau nedidelę – turbūt du litus. Nusprendžiau viską iškart patikrinti – ir horoskopus ir loteriją. Tai toks įdomus žaidimas. Man patinka per televiziją žiūrėti loterijas, labai džiaugiuosi, kai kas nors išlošia pinigų. Tik nepatinka, kai neišlošia. Pavyzdžiui, būna automobilis, o jie pasiima 10 000 Lt. Kartais labai susigraužiu – kaip čia taip, juk reikėjo dar truputį pakentėti. Man tie žaidimai patinka. Žaidimas visada yra gražus daiktas. Bet gyvenime reikia kitais principais vadovautis.

PK: Ar Jūsų požiūriui į pinigus turėjo įtakos vaikystė?

Aušra: Mano vaikystė buvo normali, sovietinė, be jokių pinigų, tai turbūt įtakos požiūriui neturėjo. Tikrai žinojau, kad namuose gali nebūti ko valgyti, bet jei reikės knygutės ar bilieto į filharmoniją, tai tėveliai duos. Man toks auklėjimo momentas yra labai gražus. Neturėdavau kokių nors rūbų, kurių jaunystėje norisi. Man atrodė, kad būtų gražu, jei turėčiau kokius nors džinsus, kuriuos kai kas turėjo. Bet mano šeimoje tam tikrai nebūtų buvę skirti pinigai.

Bet mums su broliu tėvai visada duodavo jų knygoms ir koncertams – tai labai gerai prisimenu. Ir manau, kad tai yra labai teisinga. Žinoma, tai yra skurdaus sovietinio žmogaus kasdienybė, kuri negali būti labai didelė. Kaip ir dabar. Ir iš viso, visame pasaulyje daugumos žmonių pinigai yra kuklūs, dėl to labai svarbu, kur tu juos investuoji, į ką. Jei investuoji į visokias kvailystes, tai turi nuobodų gyvenimą. Bet net jei turi mažutę sumą pinigų, kurią investuoji simpatiškai, tai gali puikiai praleisti laiką. Man, pavyzdžiui, patiko praėjusiais metais vaikščioti klausytis Metropoliteno operų į „Skalvijos“ kino teatrą. Šiaip, manau, kad mūsų komercinių kino teatrų bilietai yra nerealiai brangūs, net nepadoru ten vaikščioti. Daugeliui žmonių, pagal jų pajamas, ten yra labai brangu. Bet kai už 50 litų tu gali pasiklausyti Metropoliteno operos transliacijos su vaizdu dideliame ekrane, manau, kad tai yra labai nebrangu ir verta taip tuos pinigus investuoti – po to tiesiog kurį laiką gyvenimas pagražėja.

PK: O ar esate išbandžiusi finansines investicijas?

Aušra: Iki šiol „Finastoje“ turiu nedidelį investicinį portfelį, nors nelabai juo domiuosi. Pasiimsiu tuos pinigus eidama į pensiją – gal jų ten šiek tiek susikaups. Manau, kad žmogus privalo taupyti, bet neprivalo dėl to labai žudytis. Aktyviai tuo neužsiiminėju, nes man tiesiog tai neįdomu. Turiu labai daug darbo, tad negaliu sau leisti tokių dalykų.

Manau, kad pinigai žmogui gali atimti labai daug laiko, o aš nelabai tikiu, kad mes gimstame tam, kad būtume turtingi. Manau, kad žmogus gimsta dėl daug įdomesnių ir sudėtingesnių dalykų. Pinigus reikia tvarkyti tiek, kad jie tau netrukdytų būti tavimi. Jei Dievas davė didelį norą būti milijonieriumi ir taip jautiesi, tai daryk tu tuos pinigus. O aš jaučiuosi mokytoja, žmogumi, kuris pasakoja knygas. Kam man tiek pinigai? Mano pašaukimas nėra labai brangus. Knygos nereikalauja tokių didelių pinigų, tad kam man tie milijonai? Man pinigai yra tik instrumentas.

PK: O koks buvo geriausias Jūsų pirkinys?

Aušra: Turėjau pobrangę svajonę – pasimokyti prancūzų kalbos Prancūzijoje. Ją realizavau – visą mėnesį mokiausi Nicoje ir tai man labai patiko. Dabar susikalbu prancūziškai, be didelių problemų, nors mokytis pradėjau jau vyresniame amžiuje. Paskaitau laikraščius, žurnalus, nors knygų gal ir negalėčiau skaityti.

Bet iš tikrųjų buvo labai linksma investicija, nes šie kursai gerokai viršijo mano realias galimybes. Mėnesį gyvenau labai prabangioje mokykloje, mus labai gražiai mokė. Ten susirinko įvairūs vyresni žmonės – dažniausiai į pensiją išėję buvę labai turtingi žmonės. Aš mėnesį pagyvenau gyvenimą, kuris yra ne mano. Žmogus gyvenime kartą galėtų gatvėje pavaikščioti, kaip benamis arba pagyventi gyvenimą, kuris yra aiškiai ne jo lygio. Nesijaučiau ten blogai, man tai buvo smalsiai įdomu. Bet tai buvo gyvenimas žmonių, kurie yra iš kito sluoksnio. Manau, kad tai buvo įdomiai investuoti pinigai. Ne tiek dėl prancūzų kalbos žinių (nors 8 valandos prancūzų kalbos kasdien davė savo), bet man šiaip buvo įdomu – pamačiau kitokį gyvenimą. Nežinau, ar norėčiau tai pakartoti, bet buvo labai smagu ir prisimenu tai su malonumu.

PK: Ar kada nors kremtatės dėl prastai išleistų pinigų?

Aušra: Labiausiai susigraužiu, kai nusiperku knygą, tegul ir nebrangią, ir dešimtame puslapyje suprantu, kad pakliuvau ant meškerės ir ši knyga yra neverta nei dėmesio, nei laiko. Tai mane prislegia. O šiaip nesu linkusi krimstis. Esu žmogus su skurdžiaus mentalitetu – neturiu ambicijų būti dievai žino kuo. Kai dar buvau jaunesnė ir neturėjome buto, kartais norėdavosi išlošti milijoną.

O dabar turime kur gyventi ir to nebereikia. Nelabai tikiu, kad pinigai padaro žmones kuo nors – tai žmonės gali pinigus kuo nors paversti. Turtingi žmonės kuria visokius labdaros fondus – jei jie pinigus įdomiai uždirba ir po to juos paverčia kažkokiu indėliu į žmonijos istoriją, tai puiku.

Lietuvoje tokių pavyzdžių yra, bet labai nedaug. O kai pinigai yra tam, kad nusipirktum batus už 1600 Lt, manau, kad tai yra tam tikras dvasinis neskrupulingumas. Tu iš tikrųjų tarsi parodai, kad esi kitoks. Nežinau, ar tai geras kelias, nors viskas priklauso nuo paties žmogaus. Kiekvienas pats pasirenka. Tik nemanau, kad visuomenės, kur yra daug tokio egoizmo, yra laimingos.