G.Mikalauskas senatvei taupo iš anksto

Aktorius Gintaras Mikalauskas galėtų būti vienas pirmųjų racionaliųjų menininkų būryje. Jis atvirai sako, kad dabar daugiausiai galvoja apie tas dienas, kai bus niekam nereikalingas ir turės pats savimi pasirūpinti. O kol tos dienos dar ne rytoj, aktorius ir TV laidų bei renginių vedėjas rūpinasi šeima ir suka galvą, kaip greičiau atsikratyti skolos.

Pinigų karta: Ar esate atsargus su pinigais, o gal jų neskaičiuojate?

Gintaras: Skaičiuoju, nes gyvenimas verčia. Skamba labai banaliai, bet tai gryna teisybė. Man kaip ir daugeliui žmonių pinigai yra priemonė savo tikslui pasiekti. Mano profesijos žmonės turi būti racionalūs, nes jiems reikia patiems savimi pasirūpinti.

Privalomai galvoji apie tuos laikus, kai būsi niekam nereikalingas. Mano profesijos žmonės turbūt visi panašiai galvoja, supranta, kad turi galvoti apie senatvę, pensiją, kurios jie, galima sakyti, negaus.

Taigi taip galvodami mes su žmona pasistatėm namą Palangoje. Ir ne vieną. Vasarą išsiperkame patentą, sumokame visus mokesčius ir nuomojame puikius namus ant jūros kranto. Mastome, kad senatvėje kelsimės ten gyventi. O kol kas Vilniuje mus laiko darbai, bet vis tiek jau sukame galvą, kaip susimažinti būsto plotą, nes išleidus dukras į mokslus, tokio didelio buto nebereikia. Kartais jaučiuosi kaip tikras NT ekspertas, kuris gerai išmano visas subtilybes. Manęs niekas neapgaus: aš žinau, kuri siena nešanti, žinau, kur ir kokią pertvarą naudingą išgriauti. Ir tikrai dėl to nesu dėkingas pirkėjas. Agentai į mane kreivai žiūri, o man jų kalbos dažnai juoką kelia. Kaip ir bankų svaičiojimai apie atsigaunančią rinką, apie kylančias kainas. Tikiu, kad jau labai greitai bankai turės dar daugiau nekilnojamojo turto ir tikrai jau greitai ateis ta diena, kai jie sunkiai sugalvos, ką su juo daryti.

Pradėjo kilti euroboras, o tai reiškia, kad nemažai žmonių, kurie vakar dar galėjo mokėti įmokas, šiandien jau sunkiai surinks kiekvieną mėnesį reikiamą sumą bankui. Gyvenimas tikrai nepagerėjo taip smarkiai kaip visi čia paisto. Tikrai nėra tiek daug ir pelningų NT sandorių. Niekas nieko neperka ir neparduoda, nes bankai laiko užkėlę kainas, kurios su realybe neturi nieko bendra.

PK: Yra toks mitas, o gal gryna teisybė, kad menininkas nemoka skaičiuoti pinigų, kad jam jų niekada nereikia arba žmogus tiesiog nemoka jų uždirbti… Ar dabar Lietuvoje tokių “tikrų” menininkų jau nebeliko?

Gintaras: Kad nėra kada apie tai galvoti, jeigu galvoji apie save ir savo šeimą. Mes su žmona turime iš banko pasiėmę paskolą, nes investuoti į NT sugalvojame pačiame ekonomikos pakilime. Gal jeigu tai būtų kitu laiku, nebūtų reikėję paskolos, bet dabar jau yra kaip yra. Reikia atiduoti. Norime ją kuo greičiau susimažinti. Tai mūsų galima sakyti pagrindinis tikslas. Sutarė dėl to ir esu labai laimingas, todėl visiškai nepykstu, kai vieną vakarą žmoną užtrunka ir ilgiau negrįžta iš darbo. Tada žinau, kad ji gavo atlyginimą ir jai reikia apeiti parduotuves. Tai irgi šventa. Esu labai laimingas vyras, nes gyvenu su savarankiška ir protinga moterimi.

PK: Kam niekada negailite pinigų?

Gintaras: Vaikams, tik vaikams. Svarbiausia jiems padėti, išleisti į mokslus. Mano jaunesnioji dukra dabar Jungtinėse Valstijose, išvažiavo mokytis, o kartu ir pas mamą. Vaikas pagaliau, po penkiolikos metų, atrado motiną. Ir gerai, džiaugiuosi tuo. Juk svarbiausia, kad jai būtų gerai. Su dukros mama sutarėme, kad ir ji padės, parems finansiškai. Tikiuosi, kad taip ir bus, nes per visus tuos metus, kai auginau ją vienas, negavau nei vieno cento.

Mano podukra šiemet dvyliktokė. Ruošiasi studijuoti Anglijoje. Taigi vaikai kuria savo ateitį. Reikia tuo džiaugtis.

PK: O kokį požiūrį į pinigus suformavote savo vaikams. Ar jie moka taupyti, ar jiems tai svarbu?

Gintaras: Ne, tikrai tokių pamokų nedavėme ir neįdiegėme taupumo jausmo. Bent jau man dabar taip atrodo. Bet nieko blogo tame nematau. Visko išmokys pats gyvenimas. Lygiai kaip ir mane, taip ir mano mergaites.

Mano jaunesnioji dukra, kuri dabar Amerikoje, Lietuvoje vasarą dirbo didelėje aprangos kompanijoje. Užteko dviejų mėnesių, kad pajustų pinigų skonį. Dirbo tikrai labai daug, bet nesiskundė, jai buvo įdomu.

PK: Dabar atrodo, kad visi išvažiuoja iš Lietuvos. Ir kas baisiausia, kad jau ne tik dirbti juodesnių ar baltesnių darbų, kaip kad sakoma, o mokytis. Baisu, kad išsilavinę žmonės čia niekada negrįš…

Gintaras: Yra kaip yra. Aš džiaugiuosi už savo vaikus, o tokiais dideliais dalykais rūpintis ne mano pareiga. Bet aišku, kad ir apie tai pagalvoju. Labai atidžiai ir daug metų seku visas aktualijas, domiuosi politika. Ir man tai svarbu ne tik kaip žmogui, to reikalauja mano darbas. Aš jau dvidešimt metų vedu vyriausybinius renginius ir labai dažnai žiūrint į valstybės vyrus ir moteris kyla klausimas, ar visi jie supranta, ką daro, ar bent nutuokia, kaip žmonės gyvena.

Prisimenu tokį seną anekdotinį pasakojimą apie Leonidą Brežnevą, kuris kartais paprašydavo savo pavaldinių parodyti, kaip Rusijos žmonės gyvena. Šie jį nuvesdavo į Kremliaus bufetą, kuriame ikrai kapeikas kainuodavo…

PK: Papasakokite, apie pirmąjį savo atlyginimą?

Gintaras: Dirbu nuo penkiolikos metų ir pats sau užsidirbu pinigų. Man niekada iš nieko nereikėjo nieko prašyti. Bet ir leisdavau savo uždirbtu pinigus taip, kaip noriu. Tada įsidarbinau Panevėžio stiklo fabrike. Ten kaldavom dėžutes keraminėms plytelėms. Už vieną tokią dėžę mokėdavo 7 kapeikas. Turėjom sau išsikėlę tikslą sukalti 100 dėžių. Sukaldavom, bet rankos buvo kruvinos, su mozoliais ir atvirom žaizdom. Už tai uždirbdavau per savaitę 35 rublius, taigi per mėnesį – 150 rublių. Tada tai buvo labai dideli pinigai. Dirbdavau du su puse mėnesio, o likusias dvi savaites važiuodavau ilsėtis pas tėvų draugus į Šventąją. Už savo pinigus. Už juos nusipirkau ir dviratį, magnetafoną ir uniformą su trumpu švarku. Už tai gavau pylos, bet vis tiek vaikščiojau taip, kaip man patinka. Atsimenu, kad tokie trumpi švarkai prie uniformos buvo leidžiami tik iki 8 klasės, bet ilgų kampai išlįsdavo iš triukės ir atrodė baisiai. Tai rengiausi kaip man patiko ir atrodė gražu. Ir nelabai man kas galėjo ką pasakyti: aš pats užsidirbau ir pats nusipirkau tai, ką norėjau.