G.Balandytei smagiausia, kai gali pasirūpinti kitais

Legendinė aktorė Gražina Balandytė net ir sunkiais laikais, džiaugiasi, kad gali pasirūpinti mylimais žmonėmis. Sako, kad didžiausias smagumas ir dabar, ir jaunystėje, apdovanoti savo artimus ne tik dėmesiu, bet ir maloniomis dovanomis. Ir nesvarbu, kad nelieka nei laiko, nei pinigų palepinti save. Ne tai svarbiausia.

Pinigų karta: Ar esate atsargi su pinigais, o gal atvirkščiai – jų neskaičiuojate?

Gražina: Nesu skaičiuotoja, niekada nežinau, kiek mano piniginėje pinigų, tačiau ruošdamasi apsipirkti visuomet susiskaičiuoju ir susiplanuoju: kiek turiu pinigų, ką galiu nusipirkti. Dabar, aišku, skaičiuoti nelabai yra ką, nes nėra pinigų. O jaunystėje… Tuo metu jeigu ir pavykdavo daugiau uždirbti, tai galimybių nelabai buvo, gyvenimo kokybė priklausė nuo fantazijos. Siuvau, mezgiau. Galvoju, kad sunkūs laikai, kokie buvo anuomet, išlavino skonį. Daugybę metų bendraujame su aktore Vaiva Mainelyte, kartu kurdavome, gražindavome drabužius. Nepaprastai daug gražių dalykų esame sumanę. Ir dabar man patinka atnaujinti, prikelti gyvenimui senas sukneles, kitus daiktus…

PK: Kam niekada negailite pinigų?

Gražina: Knygoms. Na, bet dabar šio pomėgio tenka atsisakyti, nes biblioteka namuose jau labai didelė, knygų tiesiog nebėra kur dėti. Daugelį metų nemažai pinigų išleisdavau bižuterijai, tai buvo reikalinga mano darbe. Kitaip turbūt ir negalėjo būti. Na, dar viena tokia moteriška silpnybė – tai avalynė.

PK: Ar jums aktualios finansinės krizės kamuojamų žmonių bėdos?

Gražina: Aš esu pensininkė, tad man negali būti neaktuali krizė ir pastarųjų metų pokyčiai. Jau peržengtos visos sveiko proto ribos. Lietuvoje būti vyresnio amžiaus žmogumi yra didelė gėda. Jaučiu žmonių ir valstybės nepagarbą. Niekaip negaliu suprasti, kaip galima atimti iš tų, kurie ir taip mažai turi – sumažintos pensijos iš pensininkų atėmė bet kokį orumo jausmą. Žmogus nusižeminęs turi prašyti nuolaidų, išmaldos kiekviename žingsnyje, nes neįmanoma iš gaunamų pinigų net už komunalines paslaugas susimokėti, o ką jau kalbėti apie vaistus, maistą…

Aš su skauduliu žiūriu į užsienio pensininkus, kurie mėgaujasi gyvenimu, keliauja… Ar mes nusipelnėme mažiau? Aš dirbu nuo septyniolikos metų, manau, kad užsidirbau bent minimumą, iš kurio galėčiau pragyventi, o dabar… Dabar net užsidirbti negaliu, nes jeigu tik gaunu pinigų už spektaklį, tuoj pat dar papildomai apkarpo mano pensiją…

Dar niekaip negaliu suprasti, kodėl vis dažniau pasigirsta pasiūlymų sunkiai gyvenantiems žmonėms keltis į mažesnį būstą. Kodėl aš kažkur turiu kraustytis, juk tai mano namai?! Nemanau, kad kažkas teisę taip žeminti žmogų. Taigi… Siunčiu linkėjimus Vyriausybei.

PK: Ar jaučiatės laimingesnis, kai gyvenime nereikia skaičiuoti kiekvieno cento?

Gražina: Žinoma, kiekvienam žmogui svarbu, kad galėtų pasirūpinti savimi, taip pat savo artimais žmonėmis. Juk niekam nesinori būti našta. Aktoriams tai visas laikais buvo aktualu. Dabar jaunoji karta uždirba daugiau, jie gali sau leisti pajusti sotaus ir pilnaverčio gyvenimo skonį, bet jie ir dirba juodai. Teatro aktoriai blaškosi tarp scenos, televizijos, įvairių projektų. Štai nuostabus, talentingas aktorius Vytautas Šapranauskas. Manote, jis eitų dirbti į televiziją, jeigu galėtų išgyvevti vaidindamas teatre. Aš manau, kad tikrai neitų.

Dabar labai populiarūs lietuviški serialai. Daug jų gerų, įdomių, kuriuos žiūrėti tikrai ne gėda, bet tokie tikrai ne visi… Matosi, kad kai kurie kuriami iš reikalo – reikia pinigų. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie kai kurias humoro laidas, šou.

PK: Ar požiūriui į pinigus įtakos turėjo Jūsų vaikystė?

Gražina: Aš gimiau turtingoje šeimoje, mums nieko netrūko, bet čia pat atėjo karas, mirė tėvėlis, iš namų pabėgome nieko nepasiėmę, kad tik į Sibirą neišvežtų. Prasidėjo kitoks gyvenimas, tačiau mano mama visuomet sugebėjo išlikti optimiste, ji iš nieko mokėjo sukurti šventę. Pamenu, per Kūčias užtiesė baltą staltiesę, padėjo bulvių su lupynom, nes daugiau nebuvo ką valgyti, ir mus paragino: “Vaikai,valgykite, labai skanu”. Ir buvo tikrai skanu. Man ir dabar atrodo, kad tai labai didelis menas: sugebėti net juodžiausiomis dienomis galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitus, mokėti sukurti šventę. Mūsų šeimoje apskritai visuomet buvo vertinami tarpusavio santykiai, mes gyvenome santarvėje, o tai nustelbdavo bet kokius sunkumus. Pinigai niekuomet nebuvo ir nėra pirmoje vietoje.

PK: Papasakokite, apie pirmąjį savo atlyginimą?

Gražina: Tuometiniame Leningrade fimavomome “Julių Janonį”. Nepamenu, kiek tada uždirbau, bet atsimenu, kad tai buvo pasakiška pinigų suma. Gavusi atlyginimą, nupirkau broliui kostiumui medžiagą, mamai – suknelę, o draugei – laikrodį. Taip buvau užsiėmusi kitais, taip laksčiau, kad apie save neturėjau laiko pagalvoti.. Bet koks tai buvo smagumas!

Taip aš visą gyvenimą gyvenu, man labai smagu daryti dovanas, pradžiuginti artimus žmones. Kai dirbau televizijoje ir vedžiau laidas, tuo metu uždirbau kaip niekada daug. Bet ir tada save palepindavau labai retai. Visuomet šalia buvo žmonių, kuriems padėdavau. Tuo metu jaučiuosi tikru žmogumi. Tik reikia pripažinti, kad pagalba kitam tai taip pat savotiška egoizmo forma, nes padariusi gerą darbą jaučiuosi labai šauni, gera.

PK: Koks geriausias Jūsų pirkinys?

Gražina: Tokio neturiu, kurį galėčiau išskirti. Bet labai sunkiai išsiskiriu su daiktais. Galima sakyti, nieko neišmetu. Senus ir man mielus daiktus prikeliu naujam gyvenimui, atnaujinu, padovanoju. Kartais, aišku, išnešu gražiai sulanksčiusi drabužius prie konteinerio žmonės pasiima, kuriems reikia.

Ir per Kūčias gaminu daugiau maisto, dalį jo sudedu į ryšulėlius, prašau linkėjimą ir palieku lauke. Svarbu galvoti apie kitą, nebūti susikoncentravus tik į save.

PK: O koks labiausiai nevykęs?

Gražina: Ir vėl nežinau, nes dėl tokių dalykų nesigraužiu, todėl turbūt ir nepamenu. Man atrodo, kad aš perku tik tai, kas man tikrai reikalinga, ko reikia. Negaliu suprasti moterų, kurios prisiperka kalnus daiktų, o vėliau verkia, kad bereikalingai išleido pinigus. Man atrodo, kad tokioms reiktų kreiptis į nervų daktarą.

PK: Kaip manote, ar meno žmonėms sunkiau skaičiuoti pinigus, pasirūpinti buitimi?

Gražina: Aš manau, kad tai mitas. Aktoriai visais laikais, sakyčiau, buvo galvoti žmonės. Pamenu, visos moterys teatre mokėjo megzti, siūti, visų vaikai buvo nuostabiai aprengti, buitis sutvarkyta. Sunkiau vyrams buityje, kurie tikrai dažnai ir vinies nemoka įkalti… Na,. bet, kaip juokaujama, jie labiau pakylėti…