Žmogaus teisių stebėjimo institutas: Darbdavys neturi teisės slaptai sekti savo darbuotojų

Apie žmonių stebėjimą viešose erdvėse ir darbo vietoje rašo Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius:

Pirmiausia reikia pradėti nuo to, kad turime problemų su pačia Valstybine duomenų apsaugos inspekcija (VDAI). Ji dažnai bando laviruoti, kalbėti aptakiai. Taip yra todėl, kad ji yra pavaldi Vyriausybei, o dabar pereina Teisingumo ministerijos žinion. Pagal Europos Sąjungos teisę, ši institucija privalo būti visiškai nepriklausoma. Dabar kai VDAI pereis ministerijos žinion, bus dar daugiau aptakumo ir atsargumo dėl duomenų apsaugos mūsų šalyje.

Kalbėdami apie žmonių stebėjimą ir sekimą, turime pradėti nuo kiekvieno iš mūsų teisės į privataus gyvenimo gerbimą. Tą mums garantuoja Lietuvos Konstitucija ir ES teisės aktai. Šiuose dokumentuose aiškiai nurodoma, kad asmens laisvė gali būti ribojama tik išimtiniais atvejais. Tačiau Lietuvoje turime situaciją, kai laivė yra ignoruojama kada tik galima, o ne tik tada, kai tai yra ištikrųjų reikalinga.

Kiekvienas įrengiantis kameras turi aiškiai pasakyti kokiam tikslui jos bus naudojamos. Negalime įrengti kameros ar kitaip stebėti žmonių tiesiog šiaip sau. Tarkim, kameros įrengimas turi būti proporcingas tikslui. Jeigu tą tikslą įmanoma pasiekti kitaip, tai turi būtina eiti keliu, kuris mažiausiai riboja žmogaus laisvę. Lietuvoje dažnai susiduriama su situacija, kai renkamasis pats paprasčiausias kelias.

Dažnai girdime iš policijos, kad miestuose įrengiamos saugumo kameros yra puikus nusikaltimų prevencijos būdas. Tačiau realus kaštų skaičiavimas nėra atliktas, o jeigu pažiūrėsime į statistiką, tai nusikaltimų sumažėja nedaug arba visai nesumažėja. Gražius pranešimus už policiją parašo kameras pardavinėjančios bendrovės. Žmonės irgi jaučiasi ramiau, nes nori tikėti, kad yra saugūs. Policija taip nusikrato dalies darbo, nors nusikalstamumo mažėjimui realios įtakos kamerų pastatymas neturi.

Kalbant apie elektroninę darbo vietos kontrolę, tai ji gali būti vykdoma, tačiau darbuotojas apie tai privalo būti informuotas. Darbdavys to daryti slaptai neturi jokios teisės. D.Britanija neseniai pralaimėjo bylą, nes darbuotoja įrodė, kad darbdavys turėjo galimybę tikrinti jos darbą apie tai nieko jai nepranešęs. Teisme net nereikėjo įrodinėti, kad jos duomenys buvo tikrinami. Pakako to, kad buvo įrodyta, jog viršininkas turėjo tokią galimybę.