Kiek kainuoja emocijos?

Jei pastaruoju metu visiškai nesijaudinote dėl finansų, tikriausiai galite padėkoti savo puikiam jogos treneriui. Mat masinis jaudulys dėl nedarbo, skolų bei Europos įsipareigojimų nevykdymo neslopsta, o investuotojai, panašu, pučia technologijų burbulą.

George‘as Loewensteinas, Carnegie Mellon universiteto ekonomikos ir psichologijos profesorius savo gyvenimą paskyrė tyrimams, kaip mūsų sudėtingos ir dažnai slėpiningos emocijos lemia piniginius ir apskritai gyvenimiškus sprendimus.

Jo sritis žinoma kaip elgsenos ekonomika dabar gana madinga: ja naudojasi būsimieji reformatoriai nuo Obamos administracijos iki D.Britanijos Konservatorių partijos. Tačiau Loewensteinas įspėja, kad emocijų supratimas nereiškia lengvų sprendimų.

Profesorių kalbino „MONEY“ žurnalistas Davidas Futrelle‘is.

Kokia svarbiausia pamoka, kurią išmokote tyrinėdamas žmonių ekonomikos elgseną?

Pavojinga priimti ilgalaikius sprendimus remiantis trumpalaikėmis emocijomis.

Tad priimant svarbų finansinį sprendimą reikia giliai įkvėpti?

Ne visai. Dažniausiai problema ne tai, kad esame pernelyg emocingi. Galima ir situacija, kad šiuo metu elgiamės šaltakraujiškai, tačiau nenuspėjame, kokie emocingi būsime ateityje. Vadinu tai empatijos spraga – mes iki galo neįsijaučiame į būsimą save.

Kokią įtaką mano negebėjimas įsivaizduoti, kaip jausiuos ateityje, gali turėti mano finansų planavimui?

Mano kolegos – konkrečiai Leafas Van Bovenas ir aš – tyrinėjome drąsos iliuziją: žmonės galvoja, kad ateityje jie noriau prisiims riziką. Jie neįvertina baimės, kurią patirs, kai pateks į bauginančią situaciją.

Kaip investuoti į bauginančią ekonomiką?

Daugelyje tyrimų klausėme žmonių, ar už atlygį jie sutiktų prisiimti socialinę riziką, pavyzdžiui rodyti grimasas, šokti ar pasakoti juokelius prieš auditoriją. Kai pasirodymas ateityje, tarkim po savaitės, dauguma žmonių sutinka su tokiu sandoriu, tačiau stojus tiesos akimirkai, dauguma savanorių išsigąsta.

Ši elgsena būdinga ir investuotojams. Kai rinkose ramu, investuotojai mano, kad atlaikys ir kai jos pašėls. Tačiau taip nutikus, dauguma traukiasi ir neretai – pačiu blogiausiu momentu.

Koks geriausias būdas to išvengti?

Dauguma žmonių šią problemą sprendžia samdydami investavimo profesionalus. Patarėjai, su kuriais kalbėjau, prisipažino į savo darbą žvelgiantys kaip į prievolę užkirsti kelią impulsyviems sprendimams, o ne sudaryti optimalų investicijų portfelį.

Žinoma, patikėti valdyti investicijas kitam gali atsieti nepigiai. Pigesnė ir ne mažiau efektyvi strategija – dingo iš akių, dingo iš širdies. Sudarykite sau priimtiną portfelį ir, idealu, pamirškite jį.

Ar empatijos spraga veikia taupymo sprendimus?

Empatijos spraga neskatina taupymo, nes mes neįsivaizduojame nei turtingos, nei skurdžios senatvės. Dauguma investicijų kompanijų išeikvojo daug laiko ir pinigų, mėgindamos išsiaiškinti, kaip padėti investuotojams suprasti, kokia bus jų savijauta išėjus į pensiją. Jos nori žinoti, ar efektyviau rodyti investuotojams kančias tų, kurie nesusitaupė pakankamai, ar malonumus tų, kurie savimi pasirūpino. Atsakymas yra nei viena, nei kita.

Kas būtų veiksmingiau?

Kur kas efektyvesnė strategija būtų investuotojams nusistatyti trumpalaikius tikslus, kurie padėtų siekti ilgalaikių. Finansų institucijos turėtų nuolat teikti savo klientams ataskaitas, kaip sekasi siekti trumpalaikių tikslų taupyti reguliariai; ar suma, atidėta šią savaitę, pakankama sočiai senatvei. Nuolat primenamas skausmas ir malonumas padės žmonėms siekti tikslų.

Esate pataręs taupymo planą, susietą su loterija, kad taupymas iš karto būtų smagus.

Kitose šalyse yra loterijomis pagrįstos taupymo obligacijos. Tarkim, įsigijęs britų „Premium“ obligacijų gauni ne fiksuotas palūkanas, o galimybę už kiekvieną investuotą svarą laimėti piniginių prizų. Pametėjau loterijos bilieto idėją: jį perkant dalis pinigų eitų į santaupas, tačiau ji taip ir liko neįgyvendinta.