-
Privatūs Lietuvos muziejai: tik bepelnis idealizmas?
- Mažieji ir vidutiniai privatūs muziejai pasigirti nenutrūkstančiais lankytojų srautais negali. BFL nuotr.
Kada paskutinį kartą buvote muziejuje? Tikimės, kad pakankamai neseniai – Lietuvoje jų tikrai yra pakankamai. Dėl kokybės nesiginčysime, tačiau pernai jų šalyje iš viso buvo priskaičiuojama 106. Bent jau taip teigia juridinių asmenų registras.
Iš šių 106 muziejų savo prigimtimi išsiskiria 5 viešosios įstaigos – privatūs muziejai. Tarp jų – Grūto bei Europos parkai bei Energetikos muziejus. Tačiau, kaip išsiaiškinome, privačia iniciatyva įkurtų muziejų bei ekspozicijų yra keliomis dešimtimis daugiau. Apie kai kuriuos iš jų informacijos gauti sunku ne tik Kultūros ministerijos suvestinėse, bet ir internete.
Iš valstybės biudžeto muziejams pernai skirta daugiau nei 118 mln. litų. Privatiems muziejams iš šios sumos atiteko tik kiek daugiau nei 500 tūkst. litų. Didžiausią apyvartą – beveik 1,2 mln. litų – iš pastarųjų fiksavęs Grūto parkas iš valstybės iš viso negavo nei cento. Tad iš ko gyvena privatūs muziejai Lietuvoje?
„Iš visuomeninių pagrindų,“ – tvirtai atsako inžinierius Justinas Stonys, senovinės technikos muziejaus Smalininkuose (Jurbarko r., ~200 km nuo Vilniaus) įkūrėjas ir šeimininkas. Čia kasdien apsilanko apie 5-6 ekskursijas iš Lietuvos ir užsienio, piko metu – ir po 11 lankytojų grupių. Muziejuje sukaupta daugiau nei 7 tūkst. eksponatų, kur kas daugiau nei gali pasigirti daugumos miestelių kraštotyros muziejai.
Šis muziejus – taip pat viešoji įstaiga, tiesa, įformintas tik 2004 m. Didžiąją dalį eksponatų sudaro J. Stonio tėvų bei senelių palikimas, kuriuos pats įkūrėjas vertina šešiaženkliais skaičiais. Ekskursijos susitarus – nemokamos ir labai laukiamos, o jų kaina – pagal sąžinę. „Lankytojas tampa draugu, o iš draugo juk neprašysi, kad po apsilankymo tau paliktų pinigų. Kiekvienas paaukoja kiek tinkamas, kiti patampa „šnipais“ ir padeda mums ieškoti naujų eksponatų,“ – pasakoja J. Stonys.
Apie pinigus senovinės technikos muziejaus šeimininkas kalbėti nelinkęs – džiaugiasi bent tuo, kad rajono savivaldybė šiais metais „išskyrė“ vieną etatą. Europos Sąjunga taip pat, anot J. Stonio, „deda brūkšnį.“ Jurbarko kraštotyros muziejus, turintis 14 darbuotojų, šiemet gavo daugiau nei 450 tūkst. litų iš valstybės biudžeto bei 2,5 mln. litų ES paramos.
Apie pinigus ne itin noriai šneka ir Joniškyje įkurto krepšinio muziejaus šeimininkas Leonas Karaliūnas. Rajono savivaldybė, kurioje pastarasis ir dirba, muziejui panaudos sutartimi 10 metų skyrė patalpas – to ir pakanka. Pernai „Žiemgalos“ krepšinio klubui priklausančiame muziejuje nemokamai apsilankė tiksliai 1342 lankytojai.
Muziejaus problemos – labai žemiškos. „Kol kas nespėjau susimokėti už komunalines paslaugas,“ – teigia L. Karaliūnas. „Taip pat norėčiau įsigyti originalų bilietą iš 1939 m. Kaune vykusių žemyno pirmenybių. Jis kainuoja 250 litų.“
Dar viena privačių muziejų rūšis – įmonių patalpose įkurtos ekspozicijos, savotiškai papildančios ir paaiškinančios jų veiklą. Vienas tokių – Vilniuje 1980 m. įkurtas farmacijos muziejus, turintis apie 500 eksponatų. Šis muziejus taip pat bepelnis, jokios paramos nėra gavęs. „Džiaugiamės matydami lankytojus,“ – pagrindinę muziejaus paskirtį įvardina jį prižiūrintis Tauras Endriukaitis. „Kiek kainuoja jį išlaikyti pinigais, sunku pasakyti, tačiau tai tikrai atsieina nemažai asmeninių pastangų bei laiko.“
Kaune, bendrovės „Du safyrai“ patalpose įsikūręs brangakmenių arba gemologijos muziejus. Įėjimas čia nemokamas, tačiau norintieji pažintinės ar pramoginės ekskursijos turi susimokėti – vienam žmogui ji gali kainuoti nuo 6 iki 10, o lankytojų grupei nuo 70 iki 300 litų.
Nepaisant to, pelno skaičiuoti muziejaus įkūrėjas daktaras Arūnas Kleišmantas taip pat nėra linkęs. „Iš gautų lėšų galime sumokėti tik mažą dalį muziejaus išlaikymui skiriamų išlaidų,“ – teigia jis. Jokios paramos apie 600 prabangiųjų mineralų ir puošniųjų uolienų eksponuojantis muziejus nėra gavęs, mat neranda nišos. Tačiau diskriminacijos prieš valstybės išlaikomus muziejus A. Kleišmantas teigia nejaučiąs: „Su mumis elgiamasi pagarbiai, esame reklamuojami įvairiuose leidiniuose, renginiuose, informaciniuose centruose.“
Pernai Lietuvos muziejuose lankėsi beveik 2,8 mln. žmonių, 300 tūkst. mažiau nei užpernai. Dauguma jų ėjo apžiūrėti valstybinių ekspozicijų arba rinkosi privačius „milžinus“ – Grūto bei Europos parkus. Tuo tarpu mažieji ir vidutiniai, daugiausiai idealistine iniciatyva įsteigti privatūs muziejai, nors ir nesiskundžia, laukia tik vienos paramos rūšies – nuoširdžiai susidomėjusių lankytojų.
Kodėl ir kaip steigiami privatūs muziejai, kokiomis finansinėmis nuotaikomis jie gyvena, kokie valstybiniai muziejai pritraukia daugiausiai privačių lėšų, šiandien aiškinsimės „Pinigų kartoje“. Kalbinsime mažųjų ir didžiųjų privačių muziejų šeimininkus, „valstybininkų“ bei už kultūrą atsakingų institucijų atstovus, dairysimės ir į privačius muziejus bei galerijas „už tvoros“.
Nuomonės:Arūnas Kleišmantas Muziejus - dvasinio pasaulio materializavimas
Brangakmenių muziejaus įkūrėjas
“Brangakmenių muziejus”, rečiau vadinamas “Gemologijos muziejumi”, įkurtas 1996 m. Idėja atsirado likus savaitei iki įmonės “Du safyrai” naujų patalpų atidarymo. Eksponatai buvo 6 metus renkami edukacijai, tyrimams ir kaip etalonai brangakmenių tyrimo laboratorijai. Ir ankstesnėse įmonės patalpose buvo eksponuojami brangakmeniai ir juvelyriniai akmenys specialiai edukacijai paruoštose dėžutėse. Kuriant naujas patalpas buvo numatytos stiklinės vitrinos švietėjiškam darbui, bet apie muziejų negalvojome, šis procesas vyko intuityviai. Kadangi tai - privatus muziejus privačiose patalpose, biurokratinių labirintų pereiti neteko.
Atidaręs muziejų nusimečiau sunkią kolekcionavimo, kaupimo naštą. Muziejaus eksponatai, nors ir nėra itin brangūs, tapo visuomeniniu turtu, ne tik manojo ego tenkinimu. Man "Brangakmenių muziejus" yra dvasinio pasaulio materializavimas.
100.00%
0.00%
Loading ...
Parašykite komentarą
Lietuvos ir pasaulio ekonomikos apžvalga, aktualiausių įvykių analizė
2010-09-10
Nusiųsti saitą
Spausdinti
Komentuoti
