Sostinės centre esančių Šnipiškių laikas nepalietė

“Lietuviška vartojimo istorija” vis nagrinėja, kaip pasikeitė atliekų tvarkymas bei žmonių vartojimo įpročiai nuo senų laikų. Lygindami savo gyvenimo būdą džiaugiamės, kaip sparčiai pažengė pramonė, technologijos, įpročiai. Tačiau ir dabar yra dalykų, kurių laikas nepakeitė.

Sostinėje yra išlikęs rajonas, kuris iki šiol gyvena be kanalizacijos ir vandentiekio. Tai Šnipiškės, esančios ne kur nors miesto užkampyje, o pačiame centre,  liaudiškai dėl to pramintos Šanchajumi. Šis rajonas užima 3 kv. km. ir turi apie 20 tūkst. įvairių tautybių gyventojų. Ten esama ir daugiabučių, ir architektūrinę vertę turinčių senų medinių namų, ir lūšnų, kurių namais nebepavadinsi. Jų gyventojai savo reikalus vis dar atlieka į kibriukus, o paskui neša ir supila į paplavų duobes bei konteinerius, arba naudojasi lauko tualetais.

Tokių išpilamų atliekų vežimui VSA tik įsikūrusi turėjo pritaikiusi specialią sistemą.

“Kaip ir anksčiau, taip ir dabar Vilniuje yra vietų, kur nėra kanalizacijos, pavyzdžiui Šnipiškėse. Anksčiau ten žmonės žiemą savo skysčius pildavo į konteinerius, kurie paskui užšaldavo. Todėl ten važinėjo speciali mašina, keisdavusi tuos konteinerius.” – pasakoja “Lietuviškos vartojimo istorijos” herojus p. Adolfas.

“Savartyne buvo padaryta speciali vieta, kur tie konteineriai būdavo sustatomi. Ten buvo malkų ir reikėjo ugnį kūrent, tam, kad jie atitirptų ir darbuotojai galėtų iškraut.” – specifinio rajono atliekų tvarkymo ypatumus prisimena rubrikos herojus.

Dabar šie Šnipiškių gyventojai savo kibiriukus pila į specialiai tam įrengtas paplavų duobes. Bendrovės arba UAB “Šnipiškių ūkis” direktorius Alvydas Sabalys pasakoja, kad nesant name vandentiekio tinklų, gyventojams yra sudarytos sąlygos naudoti vandenį iš miesto vandens tinklų jį gaunant  iš įrengtos stacionarios vandens kolonėlės. “Tokiuose namuose, kaip Kalvarijų g. 38, Krokuvos g. 39, 53, Giedraičių g. 42, gyventojams yra įrengta paplavų duobė (pilamos skystos buitinės atliekos) ir lauko tualetas, iš kurių nuotekos yra šalinamos hidrodinamine mašina”, – teigė jis.

Tačiau pasitaiko ir tokių gyventojų, kurie šiam reikalui naudoja bendruosius buitinių atliekų konteinerius, kurie paskui keliauja į savartyną. P. Adolfas pripažįsta, kad po tokius konteinerius net benamiai vengia raustis. O štai atliekų vežėjams tai yra darbas, kurį būtina atlikti.

Kodėl Šnipiškių gyventojai visgi nekeičia savo gyvenamosios vietos? – paklausėme p. A. Sabalio. Juk sostinės centre esanti jų nuosavybė yra brangi ir už tuos pinigus jie galėtų gyventi patogiai, kaip dauguma vilniečių.

“Viskas priklauso nuo pačių gyventojų noro pakeisti gyvenimo kokybę. Deja, noras atsiremia į kiekvieno gyventojo gaunamas pajamas, kurios dažnai neleidžia daryti reikalingų žingsnių įsirengiant nuosavą vandentiekio ir kanalizacijos sistemas. – teigia A. Sabalys, pridurdamas, – Šnipiškėse yra gyventojų, kurie necivilizuotas sąlygas pasikeitė: įsirengė individualią nuotekų sistemą arba prisijungė prie miesto nuotekų tinklų.”

P. A. Sabalys šią situaciją vertina kaip itin blogą ir nedarančią garbės Vilniui kaip Lietuvos sostinei. “Geografine miesto padėtimi tai turėtų būti prestižinis rajonas. Manau, kad šią problemą reikėtų spręsti miesto mąstu.” – sako jis. A. Sabalys pabrėžia, jog iniciatyva turi priklausyti gyventojams, padedant pastatų administratoriams ir miesto savivaldybei. Kadangi visos šios šalys yra suinteresuotos Šnipiškių sutvarkymu, Vilniaus miestui augant ir vystantis anksčiau ar vėliau laiką vytis ir atnaujinti savo veidą bus priverstas ir šis ypatingas rajonas.