Lietuviški maisto atliekų rūšiavimo ypatumai

Artėjant šventėms ir persivalgymo galimybėms, šioje “Lietuviškos vartojimo istorijos” temoje pakalbėsime apie maisto rūšiavimą. Atrodytų kas Lietuvoje gali rūšiuoti maistą, na nebent mano močiutė kaime – kas liko nuo stalo padalina kačiukams, šuniukams, vištoms ir paršiukams, o jau ko jie nebevalgo į duobę arba komposto dėžę supila.

Tačiau, kad ir kaip viskas atrodytų iš pirmo žvilgsnio, Lietuvoje maisto atliekų perdirbimas vykdomas jau dešimtmečiais.

“Maisto atliekos buvo surenkamos dar 1983 m., – pasakoja ilgametis UAB ”VSA” darbuotojas ir mūsų istorijos herojus p. Adolfas – Tuo metu Rytų Vokietijoje gamindavo tokius multikarus – nedideles mašinėles. VSA buvo gavusi tokių mašinelių ir, sulaukusi skambučio iš valgyklų, restoranų, kitų organizacijų, važiuodavo rinkti pasenusių arba kitaip nebetinkamo maisto atliekų gyvulių pašarui.”

Ir nors Sovietų Sąjungos laikais masinio maisto atliekų rūšiavimo nebuvo (kaip ir dabar), tačiau perdirbtų atliekų panaudojimo naudą žmonės jau įžvelgė.

Tai ką mes vadiname maisto atliekomis, oficialiai tūrėtume vadinti biologiškai skaidžiomis (biodegraduojančiomis) atliekomis, o tai yra bet kokios organinės atliekos, kurios gali būti suskaidytos aerobiniu (dalyvaujant deguoniui) ar anaerobiniu (bedeguoniu) būdu. Buitinių-komunalinių atliekų sraute jas sudaro sodo atliekos, užterštas ar netinkamai perdirbtas popierius ir kartonas, skystos ir kietos maisto produktų atliekos.

Perdirbtos biodegraduojančios atliekos gali virsti puikiomis trąšomis, o pūdant jas anaerobiniu būdu, gaminamos biodujos, be to, išvengiama sąvartynuose pūvančių atliekų aplinkai daromos žalos.

Nerūšiuotos biologiškai skaidžios atliekos bedeguonėje sąvartynų aplinkoje tampa šiltnamio efektą sukeliančių metano dujų šaltiniu. Maža to, išskirdamos kenksmingas medžiagas, teršia dirvožemį ir vandenį. Vien dėl šių priežasčių maisto atliekas reiktų pradėti rūšiuoši masiškai.

Šiuo metu įstatymai įpareigoja šias atliekas rūšiuoti tik maisto pramonės dalyvius: maisto gamybos įmones, prekybos centrus, kavines, restoranus. Tačiau daugiabučių ar privačių namų gyventojams tokio įpareigojimo nėra, žinoma nėra ir tam reikalingos infrastruktūros.

UAB “VSA” duomenimis, buitinėse atliekose, surenkamose iš daugiabučių namų apie 44 proc. sudaro biodegraduojančios atliekos, kurios, deja, bet nukeliauja į savartynus. Privačių namų gyventojai ar sodininkai dažnai būna įsirengę komposto dėžes, todėl jų sukaupiamose buitinėse atliekose biodegraduojančių atliekų yra mažiau.

Kaip vyksta maisto atliekų surinkimas ir perdirbimas iš maisto gamybos ar prekybos įmonių mums sutiko papasakoti Lietuvos biodegraduojančių atliekų tvarkytojų asociacijos narės, UAB “Biodegra” komercijos direktorius Aleksandras Kiseliovas.

“Mes patys arba atliekų vežėjai, tokie kaip VSA, surenkame maisto atliekas iš jų turėtojų”, – pasakoja Aleksandras Kiseliovas.

Pirminis biodegraduojančių atliekų rūšiavimas vyksta pačiose jų susidarymo vietose. Šios atliekos iš esmės būna dviejų rūšių: gyvūninės kilmės arba augalinės. Aliejai taip pat skaidomi pagal šį principą (gyvūninės kilmės riebalai arba augalinės).

“Gyvūninės kilmės atliekos – tai įvairūs mėsos, žuvies, pieno produktai, taip pat kiaušiniai, – vardina A. Kiseliovas – Augalinės – daržovės, vaisiai, medžiai, lapai, šakos”.

Taigi, restoranuose, viešbučiuose ir kitose maisto gamyba užsiimančiose įmonėse stovi paženklinti konteineriai, nurodantys kokios kilmės produktus į kurį reikia mesti.

Kai taip surūšiuotos atliekos atkeliauja į antrinio rūšiavimo ir perdirbimo bazę, bendrovės “Biodegra” darbuotojai kruopščiai viską perrenka.

Gyvūninės kilmės atliekos yra išpakuojamos (jei to reikia), smulkinamos, pasterizuojamos. Perdirbant šias atliekas taikomi labai griežti reikalavimai.

P. Aleksandras pasakoja, kad jei pas juos iš prekybos centrų atkeliauja, pavyzdžiui, morkų salotos su majonezu, šios jau rūšiuojamos ir perdirbamos kaip gyvūninės kilmės produktas. Taip yra dėl salotų sudėtyje esančio majonezo. “Taisyklė paprasta – jei gaminio sudėtyje yra bent viena dalis gyvūninės kilmės produkto, šiam perdirbti taikomi griežčiausi reikalavimai”, – akcentuoja specialistas.

Sumaišius su struktūrine medžiaga (medžių lapais, smulkiomis šakomis, žolėmis, popieriumi, kartonu) iš augalinių ir gyvūninių atliekų yra gaminamas kompostas.

Kompostavimo metu visos masės temperatūra savaime pakyla, tai galima jausti tiesiog pridėjus ranką. Susidarančio karščio dėka žūsta piktžolių sėklos bei kiti pavojingi organizmai. Gaminant kompostą būtina ji maišyti, tam kad į jį patektų daugiau oro.

Galutinis produktas (kompostas) gaunamas maždaug per pusę metų. Tuomet jis yra sijojamas.

Pasak p. Aleksandro, pagrindiniai komposto produkcijos vartotojai yra ūkininkai, gėlininkai, žmonės, norintys pagerinti savo žemę. Visgi, daugiausia Lietuvoje pagaminto komposto užsisako užsieniečiai. Ilgametė praktika rodo, kad kompostas praturtina dirvožemio derlingumą 30 proc.