Leninas ant sienos, dokumento kopija per “kalkę”

Šį kartą “Lietuviška vartojimo istorija” savo dėmesį nutarė skirti ne vartojimui anais laikais ir dabar, o biurų interjerui, jų apstatymui. Pasirausus po atliekų vežėjo VSA darbuotojo p. Adolfo nuotraukų archyvą galima rasti ne tik senųjų šiukšliavežių ar kitos technikos nuotraukų, čia galima rasti daug žmonių veidų, daug švenčių, įvairių renginių, patalpų apipavidalinimo vaizdų. Žinoma, veidai nuotraukose mums nieko nesako, tačiau aplinka gali daug ką papasakoti.

Garsiai tarškanti spausdinimo mašinėlė

Šiais laikais, dirbame moderniai įrengtuose dangoraižių kabinetuose, nuo ryto barškam nešiojamų kompiuterių klaviatūromis, dokumentus mums gamina lazeriniai spausdintuvai. Sąskaitos ir tos – elektroninės, neteršiančios gamtos. Dokumentų archyvus vis dažniau laikome kokiuose tai “klauduose”, savo darbus planuojamės “Ceremuose” ir dar kaži kokių prigalvojome išmaniųjų aparatų, kurie mums leidžia nuo darbų neatitrūkti ir namuose, ir savaitgaliais, ir kai sergam, ir kai atostogaujam.

Žodžiu, viskas labai modernu, viskas greitai ir operatyviai.

“Anais laikai buvo daugiau romantikos, – juokauja p. Adolfas. – mūsų sekretorė, jei tik padarydavo kokią reikšmingą klaidą dokumente, imdavo kitą lapą ir vėl iš naujo garsiai tarškėdavo ta mašinėle”.

Reikia dokumento keliomis kopijomis? Imat “kalkę” ar kelias, štai Jums ir prašom – kopija. Reikia dokumentus surišti? Imat ylą, bedat skyles, imat storą adatą su kaproniniu siūlu ir rišat.

Pramogos ir susirinkimai su Leninu priešakyje

Ar pamenat tas Lenino galvas ant visų sienų “aktų salėse”, susirinkimų ar vadovų kabinetuose? Nesvarbu kokia įstaiga: vaikų darželis, mokykla, darbovietė Lenino prospekte (dabar Gedimino prospektas) ar komunalinių paslaugų organizacija VSA.

Šiais laikai ne tik, kad nebeturim Leninų, mažos įmonės neturi ir posėdžių kabinetų. Didesnės – posėdžių kabinetus turi, bet “aktų salės” – ne. Apie sales su amfiteatrais ir balkonais jau nėr kalbos, apie įstaigos profsajungų valdomas poilsiavietes prie ežerų bei Baltijos jūros irgi nekalbėsim.

“Įmonė pastate turėjo labai gražią salę, kurią net pagyrė pasirodyti atvykęs Maskvos satyros teatro aktorius Spartak Mišulin. Šioje nuotraukoje matosi dar kietos, bet vėliau buvo įrengtos minkštos kėdės, puošnūs balkonai.” – rodydamas nuotraukas pasakoja VSA buvęs darbuotojas p. Adolfas.

“Dirbome dideliame pastate su čia veikiančia įmonės valgykla, sporto sale”, – sako p. Adolfas. – Tačiau valdžia rūpinosi ne tik mūsų maitinimu, fiziniu aktyvumu, bet ir teisinga politine orientacija – darbas be nuolatinių agitacinių kompanijos susirinkimų buvo neįsivaizduojamas”.

Tokių dalykų, kaip pietūs mieste pasirinktoje kavinukėje ir platus meniu pasirinkimas, tada nebuvo. Visi tiksliai kaip laikrodis nustatytu laiku savo valgykloje valgė tarybines dešreles su juoda duona bei burokėlių salotomis ir gėrė visą dieną kaitinamą saldintą arbatą.

Menininkas vietoj rinkodaros ir viešųjų ryšių

Tiesa, nepamirškim ir interjero temos. Tik negalvokit, kad interjeras yra šių laikų atradimas, sovietiniais laikais jis irgi buvo, kaip, kad buvo ir dizaineriai.

1961 m. Sovietų Sąjungoje užgimė judėjimas pavadinimu “Dailę buičiai”, tuo metu, beje, Lietuvoje (Vilniaus dailės akademijoje) atsirado ir pirmoji dizaino studijų programa. Šis judėjimas ir naujoji mokslo sritis tapo postūmiu sovietinio interjero permainoms. Tai liudija ir ilgamečio VSA darbuotojo pasakojimai bei išlikusios autentiškos nuotraukos.

Pasak p. Adolfo, įmonės apipavidalinimui buvo skiriamas didelis dėmesys. “Įmonė turėjo menininko etatą. Žmogus, dirbantis šiose pareigose rašydavo tekstus, kurdavo piešinius, plakatus. Viskas vienaip ar kitaip turėjo perteikti profsąjungų, komunistų partijos poziciją”, – pasakoja jis.

“Buvo įrengtos garbės lentos, ant kurių kabindavo nusipelniusių žmonių nuotraukas, rašydavo jų vardus ir pavardes, darbo vietose būdavo paruošti stendai, kuriuose buvo aiškinama kaip padaryti vieną ar kitą užduotį pagal įvairiausius rodiklius, – prisimena pašnekovas. – Gerai pamenu, visokius skelbiamus partijos socialinius įsipareigojimus, būdavo truputį juokinga, nes juos nuolat keisdavo”.

Akivaizdu, kad samdomas menininkas kūrybinės laisvės turėjo nedaug. Be neutralių raštų dažniausiai buvo piešiami Lenino atvaizdai, kuriamos socialistinės agitacijos. Taip buvo stengiamasi kiekvienam įdiegti tų laikų ideologiją. Tokiomis nuotraukomis ir šūkiais darbuotojams buvo brukama nenuginčijama ir teisinga valdžios nuomonė.

“Šefuoti” buvo privaloma

Įdomu ir tai, kad anksčiau kiekvienai didesnei įmonei būdavo priskiriama kokia nors mokykla, kurią jie turėjo remti, rūpintis.

“Sovietų laikais kiekviena įmonė turėjo šefuoti kokią nors mokyklą. Tad, VSA bendradarbiavo su Vilniaus 19-a vidurinę mokykla (dabar vadinasi Sirokomlės mokykla). Mes moksleiviams nemokamai išskirdavome autobusą jų ekskursijoms, pirkdavome kanceliarinių prekių ar dar ko nors pagal mokyklos poreikius. Už tokį šefavimą mokylos pionieriai švenčių progomis atsilygindavo koncertais” – kalba p. Adolfas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę pionierių koncertai baigėsi, krito Lenino galvos, garbės lentos ir propogandiniai šūkiai, atsirado erdvės nuoširdžiai kūrybai.

Visgi sunaudojamo popieriaus kalnai užaugo būtent šiais laikais. Apie jo perdirbimo svarbą jau kalbėjome ankstesnėje “Lietuviškos vartojimo istorijos” dalyje. VSA tam turi paruošusi specialias popieriaus atliekoms rūšiuoti skirtas dėžutes. Ar Jūsų įmonė taupiai naudoja biuro popierių, kaip su tuo tvarkosi kiti ofisai?