Valstybė perima komercinį banką

Po to, kai Lietuvos banko valdyba pranešė stabdanti banko „Snoras“ veiklą, o indėlininkai būriais puolė į banko skyrius atsiimti indėlių, Vyriausybė paskelbė banką nacionalizuojanti. Ką tai reiškia?

Pagrindas

Lietuvoje bankų nacionalizacija įtvirtinta 2009 m. priimtame „Finansinio tvarumo“ įstatyme. Skelbiama, jog jo tikslas yra „sudaryti prielaidas valstybei, siekiant apsaugoti svarbius visuomenės interesus, imtis priemonių, stiprinančių bankų sistemos finansinį stabilumą ir patikimumą.“

Tai gali būti padaryta keliomis priemonėmis: valstybės garantija, banko turto išpirkimu, valstybės dalyvavimu banko kapitale ir banko akcijų paėmimu visuomenės poreikiams. Pastarosios priemonės ir ėmėsi mūsų Vyriausybė. Anot Swedbank vyriausiojo ekonomisto Nerijaus Mačiulio, tai griežčiausia priemonė, mat akcininkai praranda teisę į visas banko akcijas.

Pagal įstatymą taikant šias priemones turi būti atsižvelgiama į valstybės finansines galimybes, jos turtas ir ištekliai naudojami efektyviai, racionaliai ir ribotą laiką, kurį nustato Vyriausybė. Banko akcijų kainą, pagal kurią bus atsiskaitoma su akcininkais, tvirtina Vyriausybė, atsižvelgdama į audito įmonės ar turtą vertinančios įmonės siūlymus.

Finansų ministrė Ingrida teigia, kad „Snoro“ nacionalizacija – tai vieno banko problema, kurią siekiama išspręsti su minimaliais mokesčių mokėtojų kaštais. Mat nacionalizuojant komercinį banką jo skolos perkeliamos valstybei, o tiksliau mums, mokesčių mokėtojams. Anot ministrės, svarbiausia dabar pakankamai greitai priimti įstatymų pakeitimus, kurie leis išsaugoti sveiką banko dalį.

Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas žurnalistams sakė, jog „Snore“ trūksta 1 milijardo vertės vertybinių popierių, o tai reiškia, jog tokia suma sumažėja ir banko turtas. Be to, vien valstybės draudžiamų indėlių (tų, kurie siekia iki 100 tūkstančių eurų) jame yra 4 milijardai, todėl elgiamasi taip, kad pavyktų išvengti bet kokių draudiminių įvykių.

Administratorius

Banko stebėtojų tarybos, valdybos ir administracijos vadovų funkcijas pavesta atlikti laikinajam administratoriui. Juo Lietuvos bankas paskyrė Simoną Freakley, tarptautinės konsultacijų bendrovės „Zolfo Cooper LLP“ vyresnįjį partnerį. V.Vasiliauskas tikina, jog tai naujausios patirties turintis administratorius, dalyvavęs Islandijos bankų nacionalizavimo procesuose.

Laikinajam administratoriui pavesta:

• papildomai išnagrinėti ir įvertinti banko finansinę būklę bei galimybes imtis veiksmingų banko indėlininkų, kitų kreditorių ir klientų interesus bei visos bankų sistemos stabilumą ir patikimumą apsaugančių priemonių
• nuolat teikti informaciją apie administravimo eigą Lietuvos bankui
• atlikus finansų ir veiklos auditą, įvykdyti pertvarką, užtikrinančią stabilią banko veiklą.

Finansų ministrė tikina, jog nacionalizuotasis „Snoras“ vėl bus atiduotas į privačias rankas, iškart po to, kai jo būklė stabilizuosis. Tad belieka laukti, kokia pinigine išraiška prie to prisidėsime kiekvienas iš mūsų.

Kitų šalių patirtis

Su bankų nacionalizacija teko susidurti daugeliui valstybių tiek Europoje, tiek už jos ribų. Kone plačiausiai nuskambėjusi ir itin didelio masto nacionalizacija 2008 metais supurtė Islandiją. Ši šalis nacionalizavo tris didžiausius savo komercinius bankus, vėliau dar tris. Tokio sprendimo imtasi, kai bankai nebepajėgė vykdyti 62 milijardų dolerių finansinių įsipareigojimų užsieniui.

Bankų griūties pasekmės Islandijai tapo pražūtingomis: ją paliko užsienio investuotojai, nacionalinė valiuta per savaitę nuvertėjo perpus. Galiausiai šaliai paskelbtas bankrotas, kuris paveikė visą Europą. Mat Islandijos bankai ne tik plėtojo savo pardavimo paslaugas Europoje, bet ir daug investavo už šalies ribų.

Skolos šią šalį kankina iki šiol. Beveik ketvirtadalis Islandijos namų ūkių skendi skolose. Nacionalinių skolų atidavimą stabdo politiniai sprendimai. Šių metų pavasarį Islandijoje surengtas referendumas, kuriame gyventojai turėjo nuspręsti dėl Islandijos skolos grąžinimo. Tačiau jų atsakymas buvo neigiamas. Visgi skola neišnyko, ją teks grąžinti ir tai guls ant šalies ekonomikos ir mokesčių mokėtojų pečių.

2009 metų pradžioje nacionalizacijos ėmėsi ir Airijos vyriausybė, perėmusi trečiojo pagal dydį šalies banko „Anglo Irish Bank“ akcijas. Tokio sprendimo imtasi siekiant užkirsti kelią galimam banko bankrotui. Dalinei antrojo pagal dydį banko nacionalizacijai tuomet ryžosi ir Vokietija. Ji išpirko 25% plius 1 Commerzbank akcijų, suteikdama jam 10 milijardų eurų injekciją.

Kiek kitoks banko nacionalizacijos pavyzdys – Švedija. Kai šiai valstybei praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje teko nacionalizuoti didžiąją dalį savo bankų sektoriaus, ji pasuko kitu keliu ir nesiėmė tiesiog išpirkti visas jų skolas. Kiek įmanoma pinigų buvo išreikalauta iš bankų akcininkų, mat šioje situacijoje jie buvo laikomi labiausiai atsakingais. Pinigai už parduotą nuostolingą banko turtą nukeliavo mokesčių mokėtojams, dar daugiau valstybės nuostolių padengta, kai banko padėtis stabilizavosi ir jo akcijos buvo parduotos privatiems investuotojams. Iš viso Švedijai tai kainavo 11,7 milijardo dolerių arba mažiau nei 2% jos BVP.

Naujausias nacionalizacijos pavyzdys Europoje – Dexia Belgijoje. Šių metų spalį Europos komisija davė Belgijos vyriausybei šešis mėnesius, per kuriuos ši turi užtikrinti bankui naują restruktūrizacijos planą.

Komentarai

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda

Banko veiklos stabdymas yra būdas sustabdyti tolesnę eroziją. Taigi šiuo metu siekiama užfiksuoti padėtį ir išvengti tolesnių blogų tendencijų. Kadangi turto pusėje būta neskaidrių tendencijų, banko turtas yra tapęs galimai mažesnis nei jo įsipareigojimai. Indėlių garantijos šiuo atveju teikiamos dviem būdais: pirmiausia bankas turi tam tikrą turtą ir jį realizavus yra galima sugeneruoti pakankamai pinigų indėlių grąžinimui. Visgi  jei pasirodytų, kad turto nepakanka, dar yra indėlių draudimo fondas.

Kai įvyksta kažkoks veiksmas, atsiranda daug emocijų, daug gandų ir interpretacijų. Šiuo atveju tam sudaro prielaidas ir faktas, kad trūksta informacijos apie tikrąją padėtį, todėl ji turi būti surinkta ir įvertinta. Tačiau nemanau, kad ši situacija gali tęstis ilgai. Kai bus suvaldytos indėlininkų baimės, bankų sistema be didelių pakitimų dirbs toliau.

Svarbu paminėti, kad pats banko nacionalizavimas nėra ilgalaikis valstybės siekis, tai tik priemonė civilizuotai sustabdyti banko veiklą ir rūpintis jos tęstinumu. Taigi jei bankas galėtų ir toliau tęsti savo veiklą, jo akcijos vėliau būtų pasiūlytos naujiems investuotojams. Mums nacionalizacija dažnai skamba šiek tiek su socialistiniu kvapeliu, tačiau tai neturi nieko bendro su tuo. Tai yra būdas nestandartinėje padėtyje atsidūrusį banką toliau valdyti.

Manyčiau, kad per pastaruosius keliolika metų mūsų šalyje pakankamai išsikristalizavo bankų modelis ir valstybė neatsitiktinai pardavė savo valdomas bankų dalis į privačias rankas. Taigi nemanau, kad bus pasukta atgal ir bandoma dalyvauti bankų veikloje. Tam yra ir ekonominės priežastys, mat valstybė vargu ar gali sau šiuo metu tai leisti. Antras aspektas – valstybei būtų sunku ir dėl žmogiškųjų išteklių, nes būtų sunku išlaikyti aukščiausio lygio vadybininkus bankuose. Todėl manau, kad geriausia, ką valstybė gali padaryti ir kaip gali prisidėti prie bankų stabilumo, tai sukurdama teisinę aplinką, kuri minimizuotų būsimų sunkumų tikimybę.

Swedbank vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis

Esminis klausimas dabar yra užtikrinti, kad bereikalinga ir nepagrįsta panika neplistų, tačiau tą tikslą nėra lengva pasiekti. Kai banko veikla bus atnaujinta, indėlininkams nėra pagrindo bijoti ir nutraukti indėlių sutartis bei atsiimti pinigus. Visi indėliai iki 100 tūkstančių eurų draudžiami valstybės, tačiau tai, kas yra virš šios sumos – jau kaip pasiseks. Jei paaiškės, jog bankas turi pakankamai turto, kad padengtų įsipareigojimus, bus grąžintos ir šios sumos.

Dauguma ES valstybių turi panašius įstatymus, Lietuvoje bankų nacionalizaciją reglamentuoja Finansinio tvarumo įstatymas, kuris numato, kad jeigu kažkurios finansų institucijos veikla gali pakenkti visai finansų sistemai, valstybė gali imtis priemonių, kurios užkirstų kelią tolimesnei žalai. Kadangi finansų sektorius yra būtent tas, iš kurio problemos gali labai greitai plisti į kitas ekonomikos sferas, jis yra griežtai prižiūrimas.