Davosas 2012: pagrįsti ir nepagrįsti mitai

Kiekvienais metais tūkstančiai pasaulio įtakingiausių žmonių nusileidžia Šveicarijoje. Visus čia pritraukia Pasaulio ekonomikos forumas. Per dešimtmečius jis išaugo į labai populiarų renginį, tačiau kartu įgijo ir nepasitenkinimo chorą iš priešininkų pusės. Teigiama, kad šis kasmetinis pasaulio galingųjų susitikimas nėra nei įtakingas, nei menkavertis. Štai keletas mitų, kurie buvo sukurti apie Pasaulio ekonomikos forumą, žinomą visame pasaulyje daugiau nei pačiame Davose.

1 mitas. Davosas yra pasaulio turtuolių suvažiavimas. Nors pagrindinė Davoso dalyvių dalis yra didžiausių pasaulio valstybių ir bendrovių vadovai, bet pasaulio ekonomikos forume per metus vietos jau atsirado ir religiniams lyderiams, mokslininkams, politikams, menininkams, akademikams, socialiniams aktyvistams, žurnalistams, nevyriausybinėms organizacijoms ir t.t. Davoso konferencijoje yra dalyvavę ir rašytojas Umberto Eco, daininkas Bono iš grupės “U2” ar genialusis Bilas Geitsas.

Tokia įvairovė ne visada buvo būdingas Davoso bruožas. Įkurtas 1971-aisiais metais Vokietijos ekonomikos profesoriaus Klauso Schwabo (Klaus Schwab), iš pradžių buvo vadinamas Europos vadybos forumu ir surengtas Europos vadovams. Tačiau laikui bėgant, konferencija išsiplėtė, o nuo 1990-ųjų metų skurdas, klimato kaita ar kariniai konfliktai tapo nuolatiniu reiškiniu, todėl apie tai tapo būtina diskutuoti.

2 mitas. Didieji pasaulio sprendimai yra gimsta Davose. Kai milijardieriai ir politikai susitinka nuošalioje vietoje ir yra apsupti ginkluotų sargybinių, tai nenuostabu, kad sąmokslo teoretikų mėgėjai lengvai gali įsivaizduoti, kad šis mažas kaimelis valdo pasaulį. Kad čia tarp savų yra sutariama saugoti vieni kitų privilegijas ir sprendimu. Tai kas tada vyksta Davose? Čia atsitinka ilgai laukti reikšmingi momentai kaip, pavyzdžiui, Turkija ir Graikija 1988-siais m. pasirašė deklaraciją, kad išsklaidytų karo riziką; arba precedento neturintis Šiaurės ir Pietų Korėjos atstovų susitikimas; arba kai 1989 m. Rytų Vokietijos ministras pirmininkas Hans Modrow ir Vakarų Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis aptarė susijungimą. Bet vistiek, nors ir smagu spėlioti, tačiau sunku įvertinti, kokie vis dėlto svarbūs politiniai sprendimai ar verslo pasiūlymai kyla iš Davoso.

3 mitas. Davosas yra kapitalizmo šventovė. Dar 2004-ųjų pabaigoje vienas Harvardo profesorius, Samuelis Huntingtonas, nukaldino terminą “Davoso žmogus” ir sukritikavo pasaulio elito narius. Juos įvardijo kaip turinčius “menką ištikimybės laipsnį savo šaliai, į valstybių sienas žiūrintis kaip į kliūtis, kurios, laimei, jau nyksta ir į šalių vyriausybes kaip į vienintelę naudingą funkcija -palengvinti įgyvendinti pasaulio elito sandėrius.”

4 mitas. Davosas parodo, kas yra pasaulio ekonomikos galva. Į Davosą kadaise sušaukti ekspertai nematė gręsiančio Sovietų Sąjungos žlugimo. Jiems nepavyko prognozuoti Lotynų Amerikos, Rusijos ir Azijos finansų krizės 1990-aisiais, ar informacinių technologijų iškilimo dešimtmečio pabaigoje. Jie neišprognozavo Didžiosios recesijos. Kitaip tariant, kaip ekspertai jie yra tokie patys kaip ir visi.

Kodėl tada turėtume manyti, kad susitikimas Davose turėtų būti reikšmingesnis ir kuo nors įspėti pasaulį, jei net kredito reitingų agentūroms, bankams, vyriausybėms, akademikams, žvalgybos agentūroms, žinovams ir kitiems verslo žinovams nepavyko numatyti ekonomikos griuvimo? Bet kokiu atveju, šių profesijų atstovai ir ekspertai vis dėlto Davose sudaro daugumą.

5 mitas. Davosas praranda savo žavesį. Davosas tapo per didelis, pernelyg daug įžymybių, be to, trūksta turinio. Ši dažna kritika yra viena iš priežasčių, kodėl padaugėjo kitų panašaus pobūdžio pasaulio lyderių susibūrimų. Pavyzdžiui, “Clinton Global Initiative” įkurta 2005-aisiais JAV buvusio prezidento Bilo Clintono, kaip pranešama, kilo iš jo nusivylimo konferencijomis. Norėjosi mažiau kalbų, daugiau darbų. Čia iš konferencijų dalyvių tikimasi ne tik aptarti problemas, kaip pandemijos ar žemės drebėjimai, bet ir įsipareigoti jas spręsti. Dabar, beje, itin populiarėja ir TED konferencijos, kurios prasidėjo 1984-aisiais siekiant aptarti technologijas, pramogų ir dizaino rinkas. Taip susikūrė didelės tarptautinės auditorijos, gyvuojančios ir internete.

Be to, kairiosios pakraipos aktyvistų organizacijos, politinės grupės ir nevyriausybinių organizacijų atstovai iš viso pasaulio suformavo kasmetinį “Pasaulio socialinį forumą”, kuris yra traktuojamas kaip anti-Davosas. Jis rengiamas kaip oponentinis renginys pasaulio ekonomikos forumui. Tačiau nepaisant visos kritikos ir konkurentų, nėra jokių įrodymų, kad Davosas prarado savo žavesį. Kas antrus metus į forumą susirenka nemažai reikšmingų pasaulio figūrų, o šiemet – kaip niekad daug.

Straipsnyje naudota “The Washington Post” medžiaga.