Monopolijų ardymas ir šilumos kainos

Prezidentė Dalia Grybauskaitė teikia Seimui Šilumos ūkio ir Konkurencijos įstatymų bei Civilinio  ir Administracinio kodeksų pataisas, kuriomis siekiama išskaidyti „monopolinę šilumos ūkio rinką, supaprastinti piktnaudžiavimų dominuojama padėtimi tyrimus bei numatyti administracinę atsakomybę už neūkišką daugiabučių namų šildymo sistemų priežiūrą“.

Ką monopolijos skaidymas reiškia šilumos ūkyje? Šiuo metu dalyje Lietuvos šilumos tiekėjas ir šilumos tinklai yra ta pati bendrovė, o kai kuriuose miestuose su šių bendrovių savininkais susiję ir namų administratoriai. Pataisose esantys saugikliai turėtų užkirsti kelią vienam koncernui viską paimti į vienas rankas. Tačiau tai problemą išsprendžia tik iš dalies: jeigu didesnė konkurencija tarp namų administratorių yra reikalinga ir būtina, tai alternatyvų pasirinkti kitą šilumos tiekėją kol kas vis tiek nebus. Tuo tarpu šilumos tinklai yra ir bus natūrali monopolija, nes nėra jokio tikslo, pavyzdžiui, Vilniuje iki kiekvieno namo atvesti dviejų vamzdžių. Svarbu, kad būtų užtikrintas skaidrus šilumos tinklų darbas perduodant energiją.

Prezidentės iniciatyva, kurią palaiko ir premjeras Andrius Kubilius, remiasi prielaida, kad skirtingiems savininkams priklausantys šilumos tiekėjai, šilumos tinklai ir namų administratoriai tarpusavyje nesudarys nesąžiningų susitarimų, o jeigu tai padarytų, supaprastinta tyrimo tvarka leistų greičiau tai atskleisti ir nubausti.

Ar tai galėtų sumažinti šilumos ir komunalinių paslaugų kainas? Gali būti, kad taip, gali būti, kad ne. Juk, pavyzdžiui, šilumos tiekėjas jokio konkurento vis tiek neturės, o galutinis vartotojas neturės galimybės pasirinkti, iš kur jam gauti šilumą kad ir nepriklausomais tinklais. Valdžios atstovai tikisi, kad nuo šilumos tiekėjų nepriklausantys namų administratoriai imsis sarginio šuns vaidmens ir saugos gyventojų pinigus nuo galimai nesąžiningų šilumos tiekėjų.

Ko būtų dar galima imtis šilumos ūkyje įvedant daugiau skaidrumo? Savivaldybės turėtų peržiūrėti sutartis su šilumos tiekėjais ir tinklais, nes jos buvo pasirašytos jau seniai, o situacija dabar ir prieš dešimtmetį labai skiriasi. Visų pirma, kuro kainos yra pasiekusios tokias aukštumas, kurių pasirašant sutartis dėl šilumos tinklų perdavimo privačiam sektoriui nesapnavome net baisiausiame košmare.

Lietuva vis dar neturi aiškios politikos, kokie alternatyvūs šilumos tiekėjai galėtų aprūpinti didžiuosius Lietuvos miestus. Atliekų deginimo gamyklų projektai sudegė ginčuose tarp gyventojų, valdžios ir verslo, o biokuro katilinės neišspręs kainų problemos – šis kuras brangsta kaip ir iškastinis. Be to, visos alternatyvos reikalauja didelių ir lėtai atsiperkančių investicijų.

Nereikia pamiršti, kad šilumos ūkio laukia modernizacija, nes mazutu šildomės paskutinį dešimtmetį. Pabandykite atspėti, kas mokės už naujas įrengimus?