Kas atrodo neįmanoma, gali tapti įmanomu

Praeityje garsus JAV politikas ir ekonomistas Johnas Kennethas Galbraithas yra pasakęs: „Yra dviejų tipų ekonomikos ekspertai: tie, kurie nežino ir tie, kurie nežino, kad nežino“. Kokia bus euro zonos ateitis iš tiesų nežino niekas ir ypatingai tokiu metu. Visi turi savo nuomonę ir ją gali drąsiai išsakyti, bet tai yra visai kas kita nei tikrosios žinios.

Per pastarąsias savaites finansų rinkose baimė dėl euro zonos valstybių skolų dar labiau padidėjo. Net ekonominiu požiūriu vienos stipriausių Europos Sąjungos valstybių (Belgija, Austrija, Prancūzija) taip pat susiduria su vis brangesniu skolinimusi. Kitaip tariant, finansų rinkos kuo toliau, tuo labiau nebetiki, kad Europai pavyks sėkmingai susitvarkyti su skolų problemomis.

Dabartinė situacija susiklostė dėl to, kad pastarąjį dešimtmetį daugelis Europos valstybių išleisdavo vis daugiau pinigų. Išleidžiamos sumos buvo ženkliai didesnės, nei gaunamos įplaukos.  Gyvenimas šia diena ir „ne pagal kišenę“ tapo normaliu dalyku. Naujomis skolomis buvo padengiamos senosios, o išlaidos tik didėjo. Daugeliui atrodė, kad tokia valstybių praktika tęsis amžinai ir kol finansų rinkose tvyrojo ramybė niekas dėl skolų pernelyg nesijaudino.Visą situaciją geriausiai apibūdina dar 2007 metais JAV banko „Citigroup“ vadovo (dabar jau buvusio) Chucko Prince‘o žodžiai: „Kai nustos skambėti muzika, visi susidursime su likvidumo problemomis. Bet kol muzika skamba, visi privalo atsistoti ir šokti. Mes šokame.“ Kuo baigėsi Amerikos bankų „šokiai“ mes žinome, o štai kaip viskas baigsis euro zonai po  „Flamengo“ ir „Sartakio“  vis dar didelis klaustukas.  Šiuo metu Ispanija, Graikija ir Portugalija už  savo „vakarėlius“ turi susimokėti daugiau nei 2 trilijonus eurų.

Šiandien valstybės-išlaidautojos priėjo liepto galą. Daugelis sėkmingų investuotojų tarsi sutartinai įspėja: oficialūs asmenys Europoje daug kalba, bet veiksmų mažai. Vienas iš tokių žmonių – visų laikų sėkmingiausias investuotojas Warrenas Buffetas, kuris dar prieš porą mėnesių  kalbėjo apie tai, jog Europa dar turi minimalių galimybių susitvarkyti. Šiuo metu „orakulas“ iš Omahos skeptiškesnis: „Ar po 10 metų bus euro zona? Geras klausimas ir šiuo metu tuo aš labai abejoju. Nežinau teisingo atsakymo ir jo nežino niekas, bet Europos sistema visiškai nebeveikia ir tokios būklės ilgai egzistuoti negali.  Ją bandoma sutvarkyti tik žodžiais, bet ne veiksmais. Kai JAV 2008 metais turėjo problemų finansų sistemoje, mes turėjome svarbiausius žmones (JAV prezidentą, iždo departamento vadovą ir FED vadą),  kurie galėjo ne tik imtis veiksmų, bet ir turėjo politinę valią.  Euro zonoje  17 skirtingų kultūrų valstybių, kurios  neturi teisės savarankiškai spausdinti pinigų. Šią akimirką galėjimas spausdinti pinigus yra didžiulis turtas.“

Visa tai neigiamai veikia  akcijų kainas visame pasaulyje ir tai tiesiogiai įtakoja mūsų investicinį portfelį, kuriame šiuo metu didesnė dalis lėšų laikoma grynais pinigais.

Tikrų investuotojų neturėtų gąsdinti neaiški situacija. Fundamentalūs investavimo principai neturėtų keistis. Jei yra geras verslas, turintis kompetentingus ir sąžiningus vadovus, gerus įmonės balansus, o bendrovės akcijos kaina yra mažesnė už tikrąją vertę, tuomet dabar yra pats tinkamiausias laikas investicijoms. Euro zonos žlugimas nebus pasaulio pabaiga. Po 10 ar 20 metų Europa turės tą pačią žemę, daugelį gamyklų, darbo jėgą, tik pati finansų sistema turės veikti kitaip. Žinoma, kad finansinis armagedonas Europoje atneštų daug skausmo senojo žemyno gyventojams, bet Europa išgyvenusi du pasaulinius karus neišnyks iš žemėlapio.

Kažkas yra pasakęs – „tikėkis geriausio, bet ruoškis blogiausiam“. Ruošiantis galimiems variantams svarbu atsiminti investuotojams žinomą pamoką: nedėk visų kiaušinių į vieną krepšį.  Praėjusią savaitę Lietuvoje gyventojai gavo skaudžią pamoką, kaip negalima laikyti visų santaupų viename banke. Tą pačią pamoką galime pritaikyti ir valiutų atžvilgiu. Šiuo laikotarpiu yra tikrai didelė rizika laikyti visas santaupas tik eurais. Tai, kas atrodo neįmanoma, gali tapti įmanomu.