Darbas automobilių turguje – lyg žvejyba “Akropolyje”

Į Kauno automobilių turgų vykstame mergaitiškai – tik Kristina ir jos „Renault Megane“. Tiesa, man rodos, ji savo „Megane“ kažkada yra vadinusi Biliu – tai gal ir ne visai mergaitiškai. Nesvarbu, ne apie tai aš.

Važiuoti į Kauną VW „Touareg“ savininkas paskutinę minutę atsisakė. Eugenijus ir anksčiau sakė, kad greičiausiai turguje tik sugaištų savo itin brangų laiką, mat tokių brangių automobilių kaip jo ten neperka.

Užbėgdama įvykiams už akių, pasakysiu, kad, anot turgaus veteranų, vieną kitą „Touareg“ nuperka. Retai. „Benzino kainos tuoj susilygins su automobilių variklio tūriu“. VW „Touareg“ yra 5 litrų, prognozuoja, kad benzino kainos gali kilti iki 5 litų – aut. past.], – juokauja automobilių pardavėjai, – „kad paskui tokį „Touareg“ reikėtų visą cisterną degalų vežtis.“

Bet Eugenijus ramus – esą jam netrūksta pasiūlymų keistis, tad jau kitą savaitę „Touareg“ iš eksperimento dalyvių sąrašo turėtų iškristi. Jums irgi tai jau kažkur labai girdėta, bet dar nė karto nematyta?

Turguje Kristiną pasitinka itin kalbūs pardavėjai. Kol mergina rūpinasi paskutinių dulkių nuvalymu nuo savo „Renault“, aš su kalbiaisiais kaimynais bandau aiškintis, ar yra kokia nors sistema, kaip automobilį turguje reikia pardavinėti mašinas. „Moterys gal nesupras, bet pabandysiu paaiškinti. Čia – kaip žvejyboje, užmetei meškerę ir lauki – „pasikabins“, ar ne“, – aiškina automobilių pardavėjas Donatas.

Vietos, kur geriausiai būtų statyti automobilį, Donatas sako, nėra. „Vieta neturi reikšmės, nes klientai žino geriau, kur kas stovi. Jie viską žino. O mes stovim savo darbo vietoje ir kitų nematom,“ – porina automobilių pardavėjas. Jam, manau, galėtų paprieštarauti viena praeivė, kurią su vyru nugirdau kalbančią: „galėtų bent jau į dvi atskiras aikšteles benzinines ir dyzelines suvaryt, o tai dabar eik ir tikrink prie kiekvienos mašinos.“

Tačiau, anot Donato, bet kokie jo mokymai šiandien mums nepadės. Pasirinkome blogą dieną. Tiksliau, dabar visos dienos blogos – baltarusiai, bijodami naujojo muitų įstatymo, po truputį palieka turgų (nors kur ne kur girdėti kalbos, kad įstatymas atidėtas iki žiemos), o lietuviai ruošiasi vasarai, atostogoms. Donatas sako, kad jei per savaitę uždirba apie 300-400 eurų (iki pusantro tūkstančio litų) – labai gerai, bet automobilius juk reikia ir plauti, ir taisyti, turguje pačiam ką į burną įsimesti.

„Čia ne turgus, o antras Kauno „Akropolis“, – antrina Donato kolega gretimame automobilyje, – „va, eina už rankučių susikabinę, į mašinas nė nežiūri. Jis mašiną žada pirkt tik po dviejų metų, o jau dabar kainas lygina, galvoja, kas tai mašinai bus dar po poros metų!“ Pardavėjas įsitikinęs: „jei skaičiuoji, kiek tau kainuos automobilio eksploatacija ir degalai, sėsk atgal į savo vežimą ir jok atgal namo.“

Oi, visokių čia žmonių būna, sako Donatas. Su lyg tais žodžiais prie vyrų prieina jaunuolis. „Po kiek padangos?“, – klausia. 300 litų už visas keturias. „O kuriems automobiliams tinka?“ Donatas su kolega susižvalgo, sulaikęs šypseną pardavėjas klausia: „O Jūs žadat pirkti padangas, nežinodamas, ar tiks jos jūsų automobiliui?“

Įtariu, kad ne pirkti jis, ir dauguma kitų, aplinkui slampinėjančių, čia atvažiavo. Seilės pavarvinti, pasižmonėti. „Aš savo automobilio čia nevaryčiau – visiškas pinigų išmetimas. Nei tu parduosi mašiną, nei ką – daugiau už važinėjimus ir stovėjimą sumokėsi“, – įsitikinęs ir mus su operatoriumi atvežęs vairuotojas. Jis, sako, savo automobilį internetu pardavė: „aišku, kai kazachai buvo, tai nuvarai ir paėmė. O dabar – beviltiška turguje parduoti.“

Ir tikrai – nuo šešių ryto iki maždaug vidudienio, toje eilėje, kurioje ir Kristina bandė parduoti savo automobilį, anot Donato, buvo parduoda tik viena mašina. Įdomus sutapimas – irgi „Renault“. Ar tai – Kristinos „Megane“ ir visos kitos turgaus spalvos – rytoj video reportaže.