10 centų – daug ar mažai?

Nuo „Kainų pjūvio“ eksperimento pradžios praėjo mėnuo, tad maisto kainų skaičiavimus baigiame netikėtu rezultatu. Prieš keturias savaites prekybos centre pirkome duonos, pieno ir mėsos, krepšelio turinys tuo metu Lietuvoje vidutiniškai kainavo 22,88Lt. Dabar tuos pačius produktus nusipirktumėte jau už 22,98Lt, taigi 10 centų brangiau. Tik 10 centų ar net?

Įdomiausia turbūt, kas tuos 10 centų užaugino? Tačiau pradėsime nuo stabiliai kainas laikančių pienininkų. Po mėnesio litras pieno pakelyje tebekainuoja tiek pat. Žiūrint ilgesnio laikotarpio duomenis, t.y. metus, daugiausiai jo kainoje užaugo (25%) gamybos dalis, taigi ūkininkų ir perdirbėjų.

Kol skaičiavome įvairių grandžių pelnus duonos sektoriuje, jos kaina netgi nukrito. Tiesa, ne tiek jau daug – 5 centais. Didžiausią dalį konkurencijos tarybos duomenimis, nuo šios kainos vis dar gauna prekybininkai, tačiau jau ne kone 50% kaip praėjusių metų gruodį, o 43%.

Didžiausio šuolio rekordininke tampa kiauliena. Jos kaina per keturias savaites pakilo 15 centų. Konkurencijos taryba skelbia, jog mėsos gamybos grandinėje didžiausia dalis atseikėjama gamybai. O tai reiškia, jog geriausiai turėtų gyventi ūkininkai ir perdirbėjai, ką ir vieni, ir kiti kategoriškai neigia.

Tad norime to ar ne, priešinamės tam ar ne, maisto produktų kainos mūsų šalyje auga. Ekspertų nuomone, šis reiškinys artimiausiu metu tikrai nesustos. Be to, atsiveria naujos rinkos, augančios Rytų šalių ekonomikos, tad ir naujos eksporto, paklausos ir kainų augimo galimybės.

Komentarai

Laisvosios rinkos instituto ekspertas Žilvinas Šilėnas

Kainų didėjimą ir mažėjimą reikia vertinti analizuojant paklausą ir pasiūlą, tačiau ilgalaikis ir kur kas globalesnis veiksnys čia – pinigų spausdinimas. Kuomet valstybės spausdina pinigus, jie didina visas kainas. Tai paaiškinama vienu žodžiu – infliacija. O kad ilgalaikėje perspektyvose maisto produktų nominalios kainos augs, tai greičiausiai taip.

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto specialistas Albertas Gapšys

Tiek mėsa, tiek pienas, tiek duona yra žemės ūkio žaliava, o žaliavos supirkimo kainos kyla. Dažniausiai pagamintam produkte žaliava sudaro nemažą kiekį, tad tikėtina, kad produktai tik brangs. Beje, maisto kainos mūsų šalyje 2009 metais krito, nors nuo 2010 metų jos didėja, tačiau dar nepasiekė 2008 metų lygio.

Lietuvoje yra tokia problema, jog kiekvienas perdirbėjas stengiasi numušti kainą iki tokio lygio, kad ūkininkui nebeapsimoka auginti. Tad taip jau yra, kad žemdirbys su perdirbėju niekada negali susišnekėti, kiekvienas mato ne partnerį, o priešą. Pasekmė – rinkoje nėra sutarimo.