-
Mee-e-es tik pro priekinius vartelius
Sprendimas vilniečius į troleibusus bei autobusus laipinti per priekines duris bus naudingas daugmaž visiems.
Na, bent jau, kaip sakė Vilniaus vicemeras, „tvarkingiems“, „doriems“ piliečiams. Bus nuperkama daugiau bilietėlių, vadinasi, daugiau pelno autobusų ir troleibusų parkams, už kuriuos šie, tikėkimės, nepuls statyti, pasak „Anties“, didžiulių džiaugsmo arkų. Galbūt už tuos milijonus bus nupirkta naujų „Soliarių“, suteptos girgždančios, bet labai mielos „Škodos“, o gal ir diena dienon ratus po miestą nustatytais maršrutais sukantiems prie algos vieną kitą litą pridurs. Kad linksmesni modernieji sizifai būtų.
Per priekines duris vairuotojai neįsileis nemaloniai kvepiančių piliečių, kuriuos troleibusų šiluma vilioja it politinis prieglobstis Švedijoje. Bus mažiau zuikių, vadinasi, mažiau keiksmų ir blogų emocijų tuos zuikius gaudantiems kontrolieriams. Visiems, draugės ir draugai, bus geriau.
Problema čia tik viena, ir ji pati nerimta, mat šiek tiek filosofinė. Iki šiol lipdamas į troleibusą galėjau rinktis: pirkti saugumą bilietėlio pavidalu ir važiuoti ramiai arba bandyti sėkmę, taupyti du litus ir rizikuoti, neramiai dairytis aplinkui, it duonos trupinio ant grindų ir kėdžių ieškant stebuklingojo popierėlio.
Ko netenku? Laisvės nusikalsti ir, jei pagaus, būti už tai baudžiamas. Dar svarbiau – laisvės rinktis teisingą variantą, būti savarankiškai sąmoningas, galvoti apie bendruomeninį gėrį, kad ir apie troleibuso vairuotoją, kuriam mano apsisprendimas būti „zuikiu“ nuo algos braukia mažytę dalį sidabru tviskančio cento.
Pats tikintis nesu, tačiau tikintiesiems galiu priminti Bibliją – Dievas neišrovė uždraustojo medžio net ir žinodamas, kad šėtonas būtinai suvilios Adomą ir Ievą paragauti jo vaisių. Ir priešžaltinės sistemos akivaizdžiai Rojaus vartuose nebuvo įrengęs. Laisvę rinktis tarp gėrio ir blogio neklystanti dievybė laikė viena esminių žmogaus savybių.
O dabar mane it „prisukamą apelsiną“ prievartauja rinktis gėrį, nes kitos išeities tiesiog nėra. Ir vėl, kaip kad su alkoholio prekybos draudimu po dešimtos, esu „gydomas“ nuo galimybės elgtis blogai.
Kalbu kiek absoliučiai. Pirma, tai – „tik“ viešasis transportas, „tvarkos“ šalininkai man gali prikišti, kad, jei nepatinka, galiu vaikščioti pėsčiomis, važinėti dviračiu arba pirkti automobilį. Antra – laisvė elgtis blogai išlieka tol, kol jos, kaip minėtame romane, nepradeda gydyti injekcijomis. Užsimanęs naktį prisilakti, degtinės galiu rasti „taškuose“ ir kitose vyninėse. Lipdamas per priekines duris, galiu žymėti jau naudotą bilietėlį arba vairuotojui rodyti tuščią elektroninį bilietą.
Tad pagrindinis klausimas – kam turi atitekti teisė nustatyti, koks turi būti laisvės ir saugumo santykis? Akivaizdu, kad negalime turėti jų abiejų ir dėl vieno tenka aukoti kitą.
Man, kaip laisvam asmeniui, geriausia būtų, jei troleibusuose kontrolės visai nebūtų, o durys būtų plačiai atlapotos visiems. Valstybė jaučia pareigą ne tik gauti pinigų – tikėkimės – bendruomenės reikmėms, bet ir užtikrinti, kad tos visuomenės nariai jaustųsi saugiai. Vadinasi, neleisti į autobusus valkatų, taisyti ir pirkti naujus troleibusus, skaidrinti dienas vairuotojams. Jei reikės – net ir apsauginius su šunimis prie tų nelemtų priekinių durų pastatyti.
Kur toji riba tarp saugumo ir laisvės, reikalas sutartinis. Vilniaus viešasis transportas ją bando vos vos stumtelti saugumo link. Tas „vos vos“ – ne pirmas ir ne paskutinis, ir nepanašu, kad kažkas tam rimtai priešintųsi.
Sąmokslo teoriją man sufleruoja Džordžas Orvelas. Po truputį, po truputį – ir vieną dieną mūsų namuose „saugumo tikslais“ gali atsirasti plakatai judančiomis akimis. O mes net nepastebėsime, kaip greitai prie viso to pripratome. Nes žingsnis bus nedidelis, atsispirta bus ne nuo apačioje likusios laisvės, o nuo aukštai iškilusios priešpaskutinės saugumo pakopos.
Prisipažinsiu, važiuoti „zuikiu“ – ir mokėti už tai baudas – ne kartą teko ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. O kas belieka, kai grįžti į Vilnių iš tolimos kelionės be cento kišenėje, o tavo namai – už dešimties kilometrų? Jei bekeliaujant autostopu nebelieka vietinės valiutos, bet reikia išsigauti už miesto? Ką darys penktokas, važiuojantis į mokyklą už kelių kilometrų, kai žvarbų rudens rytą užrakintuose namuose pamirš nuolatinį bilietą? Kam kris atsakomybė už gatvėje negyvai sušalusį valkatą, kurio vairuotojas nepriėmė į troleibusą? Ar nemaloniai kvepiantis ir pinigų kišenėje neturintis vilnietis yra mažiau vilnietis, nei jo kostiumuotieji draugai?
Kol į šiuos klausimus man nebus atsakyta, o riba tarp laisvės ir saugumo bus po truputį stumiama saugumo link, tol nuoširdžiai tikėsiuosi, kad Klaipėdos scenarijus Vilniuje nepasikartos. Kad vieną šlykščiai šaltą žiemos dieną, kai stotelėje tirtės pusšimtis keleivių, įsitemps ne tik troleibuso laidai, bet ir pastarųjų nervai. Tempsis tempsis, kibirkščiuos kibirkščiuos ir, besiveriant priekinėms durims, nuaidės didžiulis, garsus it legaliai laikomo ginklo šūvis – pokšt!
Komentarai (2)
-
2010-08-06 10:08 | Nothing found for Naujienos-nuomones Laisvalaikis-naujienos-nuomones Kai-pilvas-gurgia
[...] [...]
-
[...] spalvingiau ir madingiau – tuo geriau. Tokia mintis lenda į galvą, kai pasidairai prekybos centrų ir net kanceliarinių parduotuvių lentynose. Išsiskiriančios prekės visada kainuoja [...]
Parašykite komentarą
-
Lietuvos ir pasaulio ekonomikos apžvalga, aktualiausių įvykių analizė
2010-09-08
Nusiųsti saitą
Spausdinti
Komentuoti
