Lietuva šiandien:mintys dienoraščiui

Pagal LR Konstituciją – 84 straipsnį, mūsų valstybėje Prezidentas „sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką”. Priešingai nei ankstesniais laikais šiandieninėje Lietuvos žiniasklaidoje prezidento institutui netrūksta aštrių kritikos strėlių. Kritikuojamas prezidentės veiklumas ir neveiklumas. Politiniai sprendimai ir viešas elgesys. Netgi charakteris. Štai buvęs šalies vadovas paklaustas kaip vertina dabartinės prezidentės politiką, nedviprasmiškai pareiškė: „negaliu vertinti Lietuvos užsienio politikos, nes jos paprasčiausiai nematau”.

Kiti komentatoriai pasisako dar sodriau. Neretai kritika iššoka ir gana drastiškai. Nevengiant prezidentės adresu viešai pasiųsti įžeidžių frazeologizmų ar žodelių su aiškiai menkinamosiomis konotacijomis. Tokiuose tekstuose, potekstėse ir paraštėse persipina vidaus ir užsienio politika, buvę, esami ir būsimi veikėjai, ideologiniai ir etiniai lietuviškos politinės virtuvės bei amatininkystės rakandai. Lygiagrečiai prezidentės buvę ar dažniau tik tariami faux pas didžiojoje politinėje scenoje kažkodėl pionieriškai skubiai jau gretinami net su neįvykusia valstybe. Tarsi ta mūsų valstybė išties būtų tik sezoninė ar nelyg kokie lietuviški jurginai, kurie pernai vasarą dar vešliai žydėjo ir kvepėjo, o šiemet staiga dėl baltõs žiemõs daliõs ėmė ir nuvyto.

Pakeliui kritikos lietumi palaistomas ir premjeras Andrius Kubilius bei jo vyriausybės nariai. Dauguma – visai pelnytai. Kita vertus, užsienio bei tarptautinė žiniasklaida Lietuvos prezidentės brėžiamo politikos kurso iš esmės nekritikuoja. Visa ši daugiaprasmė ar net provokuojanti situacija rodo, kad šiandieninės Lietuvos vidaus bei užsienio politikos raida nėra vienareikšmė. Kad Antroji Lietuvos Respublika, lietuvių politinė kultūra, politinė mintis, mąstymas, mentalitetas pergyvena tam tikrus istorinius lūžius. Viena vertus, mano galva atsipalaiduoja nuo postsovietiniam žmogui būdingos laisvės bei savarankiškos veiklos baimių. Tolsta nuo sovietmečio mitų ir vitaminų: lygiavos, degtinės ir prastos kokybės etnografinio lietuviškumo, kurį savo laiku dykai populiarino ansamblis „Lietuva”. Vyksta sunkus atsisveikinimas su sovietinės eros ginklais: dvigubais standartais, „socialistine morale”, oponentų daužymu ir prastu skoniu. Kita vertus, galbūt, bandoma įveikti ir netolimos praeities paliktus povandeninius užtaisus, kurie trukdo mūsų gilesnę integraciją į Europą kultūrine prasme bei į Europos Sąjungą – struktūrine-biurokratine prasme.

* * * * *

Demokratinėje visuomenėje įprasta, jog valstybės galvą gali drąsiai kritikuoti kiekvienas pilietis. Demokratinėje visuomenėje nėra kritikos monopolio. Kita vertus, skirtingos visuomenės, skirtingos kultūros ar skirtingų modelių demokratijos nevienodai žeria kritiką savo valstybės galvai. Vakarų Europa kritikuodama savo valstybės galvas paprastai remiasi savotiškais privalomais rėmais – tam tikra vertybine–etine sistema, kurios peržengti niekam nevalia. Ta sistema Europoje nusistovėjo per gerus porą šimtmečių. Ji vientisa, homogeniška, visiems privaloma. Kritika negali būti aukščiau už žmogų ir jo individualybę, todėl kritikai vengia apeliuoti į kritikuojamojo lytį, religiją, įsitikinimus ar odos spalvą, lįsti į jo miegamąjį ar apatinius.

Tuo tarpu JAV (iš dalies ir Rusijoje), valstybės galva neretai kritikuojama naudojant tam tikrą įrankių dėžutės modelį. Tai reiškia, jog kiekvienas kritikas pats nusprendžia ir pasirenka dėl ko kritikuoti valstybės galvą ir kokia forma. Šiuo atveju kiekvienas renkasi individualiai. Vertybės čia neturi aiškios hierarchijos ir privalomojo pobūdžio. Jos visada žemiau už žmogų. O tai dažnai lemia, kad ir kritika nebeturi jokių ribų. Kritikai vertybes čia matuojasi ir renkasi individualiai nelyginant batus ar kramtomąją gumą krautuvėje: priklausomai nuo mados klyksmo, finansinio pajėgumo, gatvės konjunktūros, prekybinės reklamos tendencijų ar tiesiog asmenybės įgeidžių.

Panašu, kad būtent toks kritikos modelis pastaraisiais metais prigyja ir Lietuvoje. Prezidentė ir vyriausybė atakuojami įvairiais aspektais, naudojant įvairius puolimo ginklus. Kartais nuoširdžiai ar naiviai, kartais piktai, užgauliai, iš pasalų, tendencingai ar tiesiog kvailai. Paskutinis buvusio pirmininko nepraustaburniškas ir keliapakopis išsišokimas prieš prezidentę yra ne tiek vieno riboto individo nepavykusios politinės karjeros problema, kiek bendra pastarųjų mėnesių lietuvių politikos komentatorių tendencija. Kitaip tariant, šiuo atveju minėtas veikėjas yra ne liga, o tik jos simptomas. Kaip pasakytų mano a.a. senelis Kazimieras: toks spuogiukas ant lietuviško ,elito’ nosies, kurį pastarasis su malonumu nusikrapštytų jeigu tik pajėgtų.  Deja, nepasiekia. Klausant minėto veikėjo nesibaigiančių pseudopolitinių apreiškimų šalies vidaus ir užsienio politikos temomis kartais kyla įtarimas, kad jį tiesiog apsėdo teofanija ir čia padėti galėtų nebent gabesnis egzorcistas.

Kita vertus, jei pažvelgtume giliau ir nuosekliau, tai pamatytume kad į politinio chamo amplua įsijautęs teofanas iš esmės, kaip jis pats sako, nieko tokio nepasakė ar nepadarė. Ir čia jis beveik teisus. Autoritariniu ar net autokratiniu valdymu, valstybės pamatų ardymu, užsienio politikos griovimu, prorusiškumu, karatė mostais, balandžio 1-osios verta politika, neprognozuojamu elgesiu, aikštingu charakteriu prezidentę kaltino bei kaltina, regis, geras tuzinas mūsų komentatorių. Ir kur kas profesionalesnių nei buvęs šou laidų vedėjas: kartais diplomuotų bei laipsniuotų nuo įvairių institucijų priklausomų klientų, o kartais tiesiog šiaip sau entuziastingų savanorių epigonų.

Skirtumas tik tas, jog žūt-būt norėdamas šiame kritikos Vergų chore išsiskirti ir būti išgirstas expirmininkas savo politinę kritiką prezidentei dar „praturtino” ir rusiška antifeministine terminologija. Kuri, iš vėlesnių jo paties komentarų-pasiaiškinimų galime suprasti, jam gana sava, artima, įprasta, kaip, beje ir didelei daliai Lietuvos, kuri penktadienių vakarais štai jau daug metų iš TV ekranų mielai klauso Duokim garo arba pageidavimų koncertų.

Bet klausimo esmės tai nekeičia. Prezidentė kritikuojama ne dėl padarytų klaidų, bet dėl bandymo įleisti permainų skersvėjį į institucijų apartamentus bei atšviežinti lietuviškąjį isteblišmentą. Nors kiek nulupti tą sudžiūvusį lietuvišką administracinį luobą bei nusausinti valstybės politikoje, ekonomikoje, jurisdikcijoje išplitusią korupcinę pelkę. Ir reikia pripažinti, jog prezidentei nors ir nelengvai, bet palengva sekasi.

Antra vertus, kalbant iš esmės, negalima nepastebėti, jog Daliai Grybauskaitei prisiekus Lietuvai kai kurie lietuviškos užsienio politikos administraciniai akcentai bei orientaciniai vektoriai iš tiesų pasikeitė. Pirmiausia, užsienio politikos formavimo svorio centras iš URM rūmų persikėlė į Daukanto aikštę. Kadangi buvęs užsienio reikalų ministras to nenorėjo suprasti, todėl su savo pareigomis jam teko atsisveikinti. Audronius Ažubalis, regis, pirmtako klaidų kol kas nelinkęs kartoti. Pozityvu ir tai, kad premjeras Andrius Kubilius giliai stalčiuje paslėpęs stebuklinę Rusijos „sulaikymo strategiją” bei primiršęs okupacinės žalos atlyginimo retoriką bei relikvijas, taip pat grakščiai asistuoja prezidentės pasirinktai politinei taktikai.

Antra naujovė ta, jog prezidentė kantriai bando kiek jautriau sustyguoti šalies užsienio politiką. Lietuvišką fugą stengiasi intonuoti į bendrą ES simfoniją. Tai rodo, kad ji kaip ir dauguma Vakarų europiečių – europocentristė ir nelinkusi be didelio reikalo ar anksčiau laiko blaškytis tarp dviejų Atlanto krantų. Juo labiau, kad spartus Kinijos ekonominis augimas suponuoja perspektyvą, jog per artimiausius pora dešimtmečių įdomiausia tarptautinių santykių vystymosi aikštele gali tapti toli gražu ne Rytų Europa ar Artimieji Rytai, bet Ramusis vandenynas bei Vašingtono–Pekino santykių dilema.

Tiesa, brėžti naujus, geopolitiškai jautriau subalansuotus vektorius šiandien nėra labai lengva. Juo labiau, kad ankstesnių metų kai kada gana gremėzdiška užsienio politika ar netaktiška, grubi diplomatija sukūrė gal ir puošnios, narsios, bet neefektyvios svajotojos ar net bergždžios lietuviškos užsienio politikos įvaizdį Europoje. Tai ne kartą akcentuota britų, prancūzų, vokiečių, šveicarų spaudoje. Todėl ankstesniais metais Lietuvai kartais atsainiai būdavo tapšnojama per petį, bet čia pat ji ir patraukiama per dantį ar nusukama jai ausis.

Pakanka prisiminti kad ir patirtą fiasko bandant prisijungti prie euro zonos. Juk iš tiesų 2006–2007 m. ES senbuvių sprendimą neįsileisti Lietuvos į euro klubą lėmė ne tiek tie nelemti, ekonominiu požiūriu menkaverčiai skaičiukai po kablelio, kiek politinė Berlyno–Paryžiaus valia, nepasitikėjimas Lietuva bei nenoras po Vašingtono sparnu tupintiems lietuviams leisti pakilti aukščiau ir skristi toliau.

Rezultatus tokios vienasparnės ankstesnių metų politikos kiekvienas puikiai galime įvertinti ne tik emocionaliai savo piniginės konkrečiu turiniu, bet ir vizualiai, faktais. Pavyzdžiui, Vašingtono lyderių geografinais atradimais. Iš esmės tuo metu, kada Vilniuje buvo švenčiamas Lietuvos vardo tūkstantmetis JAV prezidentas svečiavosi Kremliuje. Ką jau kalbėti apie Lietuvą, jei Baltųjų rūmų šeimininkas nerado laiko atvykti net į Lenkijos prezidento laidotuves. Visa tai juk ne šiaip sau faktai, fakteliai, bet gana iškalbūs diplomatiniai ženklai ar bent jau gestai. Tai kodėl mums šiandien stebėtis, kad į vieną ar kitą mūsų organizuotą renginį neatvyko buvęs ar esamas Kremliaus šeimininkas. Tarsi pastarieji turėtų būti geresni mūsų draugai nei JAV prezidentas.

Arba štai kitas pavyzdys Vilniaus skubotos, karštligiškos net karščiuojančios politikos – ES sutartis ir mūsų prisiimti įsipareigojimai joje. Ko verti buvo ES funkcionierių postringavimai ir mūsų diplomatų antrinantys išvedžiojimai, jog Ignalinos AE būtina uždaryti anksčiau laiko vardan Lietuvos bei visų europiečių branduolinio saugumo? Kodėl tariantis dėl Ignalinos AE uždarymo nebuvo kalbama apie garantijas? Pavyzdžiui: ar gali ES užtikrinti Lietuvą, jog uždarius Ignalinos AE Rusija bei Baltarusija, kurios nepriklauso ES ir nepavaldžios jos jurisdikcijai, Lietuvos pašonėje nepastatys savų AE su rusiškais branduoliniais reaktoriais? Jeigu tokių juridinių garantijų duoti negalima ir jeigu tokių politinių saugiklių nėra, tai kokia prasmė skubiai uždarinėti Ignalinos AE? Ar tik tam, kad išvalyti aikštelę bei atlaisvinti rinką rusiškai-baltarusiškai branduolinei energijai? Ar tapo ar taps Lietuva ir Europa saugesnės dabar, kada iš esmės toje pačioje geografinėje erdvėje vietoj vienos Ignalinos AE su dviem rusiškais reaktoriais po kelių metų atsiras dvi rusiškos-baltarusiškos AE su keturiais rusiškais branduoliniais reaktoriais? Kas Lietuvoje už tokią diplomatiją ir politiką prisiims politinę atsakomybę? Kuri partija? Kuri vyriausybė? Kuris prezidentas? Kuris parlamentas?

Apie visa tai reikėjo galvoti ir atitinkamai veikti kai buvo laikas ir vieta – derantis Briuselyje. O ne šiandien deklaruoti iš esmės bevaisį nesutikimą su Maskvos ir Minsko sprendimais statyti nuosavas AE prie Lietuvos sienų, bet savo teritorijoje. Beje, nedrįsčiau neigti, kad tokią fantasmagorišką Briuselio politiką šiuo klausimu per trečiuosius veikėjus neįtakojo ir ta pati rusų diplomatija, kurios landumu neturiu priežasčių abejoti. Taigi už savo neprofesionalius geopolitinius šokius, svajoklišką diplomatiją mes jau mokame ir, manau, kad ateityje dar nemažai sumokėsime. Juo labiau, kad problemėlių mums kelia ne tik rusiškas lokys ar į mūsų istorinį paveldą tvirtai nusitaikęs Minskas, bet ir viena sena mūsų istorinė partnerė pietuose, su kuria niekaip nesugebame sureguliuoti net filologinių klausimų.

Manau, jog prezidentė šiuos bei kitus dalykus mato ir suvokia visa apimtimi bei plačioje tarptautinėje panoramoje. Supranta ir tai, ką Lietuvai galėtų reikšti Medvedevo idėja bei siūlymai kurti „naują Europos saugumo architektūrą”, kuri greičiausiai, nežiūrint kai kurių ES narių prieštaravimų, laikui bėgant, matyt, viena ar kita kryptimi modifikuosis ir įgis pagreitį. O jeigu taip, kokie bus rezultatai ir kur bus Lietuvos bei viso Baltijos šiaurryčių regiono vieta „naujoje” Europos saugumo architektūroje? Visa tai jau šiandien būtina pramatyti, bandyti apskaičiuoti galimus politinius ėjimus ir atitinkamai veikti. Ir veikti neturint iliuzijų, kad Rusija silpnės ir Lietuvai viskas išeis į gera. Greičiau priešingai – išeinant iš pozicijos, kad Maskva tik stiprės ir kasmet įgis vis daugiau jėgos bei tarptautinio svorio. Na, o jei bus priešingai, jei Rusija kur ir suklups, tai Lietuvai galės tik kuriam laikui atsikvėpti ir įgis daugiau erdvės veikti savo naudai. Tačiau nurašyti geopolitinį oponentą – juo labiau tokio kalibro kaip Rusija – anksčiau laiko, būtų labai naivu, pavojinga ir netoliaregiška.

Taigi neskubėkime teisti prezidentės. Reikia išminties, kantrybės ir laiko, kad plika akimi visi galėtume pajusti ir pamatyti ryškesnius naujosios užsienio politikos pozityvius poslinkius. Antra vertus, kai kuriuos prezidentės žingsnius tarptautinėje scenoje bei užsienio politikos gaires šiandien būčiau linkęs vertinti dar ne kaip programinius imperatyvus, o greičiau kaip generalinę repeticiją ar „žvalgybą mūšiu”. Nebūtinai visi prezidentės brėžiami vektoriai ateityje taps kardinalūs, bet manau principinė europocentristinė prezidentės kryptis išliks.

* * * * *

XXI a. pernelyg globalus ir dinamiškas, kad galėtume drįsti lengvabūdiškai toli prognozuoti. Gyvename ideologijų nuopuolio laikus, kada ekonomika ir politika kuriama ant mokslinių pamatų. Nežiūrint to manau, jog mokslas iš principo išliks santarvėje su pagrindiniais humanizmo principais ir pasaulis bei Lietuva įveiks krizes ir progresuos taikiai. Tai nereiškia, jog mūsų vidaus ar tarptautinė egzistencija kada nors taps be problemų. Anaiptol. Gyvenime taip nebūna. Kiek siekia žmonijos istorija, problemų niekada netrūko ir esu tvirtai įsitikinęs – niekada nepritrūks ir ateityje. Jeigu kada pritrūktume problemų, tai nebeliktų ir Lietuvos. Nebeliktų ir istorijos. Ateitų Frensio Fukujamos apdainuotoji „istorijos pabaiga”.

Gyvename epochoje, kada skaudžiai mus plaka žmonių tarpusavio pasitikėjimo krizės, malonumų godulys, cinizmas. O Lietuvą dar papildomai – ir pasaulio adekvataus suvokimo arba pasaulėžiūrinė krizė. Tai liudija daugybė pavyzdžių: pradedant pasibaisėtinai provincialia mūsų reakcija į gėjų paradą, tylųjį buitinį antisemitizmą ir baigiant – naujienų iš Lietuvos bei pasaulio hierarchija, kuri pateikiama televizijų informacinėse laidose.

Be to, gilėjant globalizacijai ryškėja tam tikros kultūrinės hegemonijos. Pavyzdžiui, lietuvių kalba, lituanistika vis labiau nuvertinama ne tik reklamoje ar kitoje viešojoje multimedijų erdvėje, bet taip pat ir nacionaliniame moksle. Ryškėja negeros, pernelyg siaurai suprasto utilitarizmo tendencijos švietime. Prisidengę lėšų taupymo vajumi savotiškai optimizuojame jauną žmogų. Net humanitarinio profilio specialistų rengimą jau bandoma taikyti prie konjunktūrinės šiandienės darbo rinkos, visai nemąstant, kad dinamiškame pasaulyje vos po kelių metų jos konjunktūriniai poreikiai gali iš principo pasikeisti.

Stebint kai kuriuos procesus Lietuvoje tenka smarkiai abejoti ir mūsų pačių susikurtų lietuviškų valstybinių ar privačių institucijų kompetencijomis. Pirmiausia čia turiu galvoje mūsų teisminę sistemą, viešąjį administravimą bei žiniasklaidą. Nemaloniai nuteikia ir su kiekvienais metais vis labiau šalyje plintanti institucinė korupcija. Kaip kitaip paaiškinti a.a. Vytauto Pociūno žūties tyrimo istorijos kalnelius lietuviškoje prokuratūroje? Arba lietuviškos prokuratūros indulgenciją „aukštąjai” lietuviškąjai pedofilijai? O kur dar kitos dešimtmečiais tirtos ir neištirtos, nebaigtos ar net nepradėtos bylos?

Demografinė situacija dėl neįgalios, nemokšiškos vidaus politikos ir su ja susijusių emigracinių srautų šalyje darosi pavojinga. Palyginimui galima pažymėti, jog pavyzdžiui Šveicarija, kuri šiandien turi apie 7,8 mln. gyventojų 2030 m. planuoja turėti jau 8,3–8,4 mln. O koks mūsų, lietuvių demografinis futurizmas? Be to, augant emigracijos srautams vis opesnė darosi Lietuvos kaip valstybės bei lietuvių kaip tautos tapatybės problema, kuri ryškėja bent keliais pjūviais: kultūriniu, etiniu, socialiniu, juridiniu. Pirmojo nepriklausomybės dvidešimtmečio mūsų ekonominė politika dažnai tiesiog amputuoja mūsų žmogiškąją prigimtį, humanistinį pradą ir palieka vien tik fizinį kūną su jo poreikiais ir geismais. Iš čia ir didžiausi visoje ES emigracijos mąstai būtent pas mus.

Negana to, šią apgailėtiną tendenciją mūsų viešosios kultūros nešėjai – TV, spauda, internetas – gana nuosekliai ir tendencingai apologizuoja. Įvairūs televiziniai šou su supaprastinta siela bei skurdžiomis emocijomis, net per nacionalinį transliuotoją, tapo kasdienė norma, be kurios dauguma lietuvių jau nebeįsivaizduoja savo dienos ir vakaro. Itin provincijoje. Ši tendencija prasiskverbė net į mūsų parlamentą. Tai pavojinga. Mes jau per kultūros retransliuotojus bei įstatymdavystę kuriame ne žmones, bet tam tikrą jų masę be ryškesnių, jautresnių humanistinių paradigmų ir imperatyvų. Puikus to pavyzdys buvo ir, regis, išlieka Seimo tuščiaviduriai debatai bei stumdymasis dėl vadinamųjų motinystės/tėvystės atostogų bei pašalpų. Pavojinga šiandien ir tai, kad mūsų pergyventos, patirtos moralinės, socialinės pamokos netapo redukuotos į mūsų teisinę sąmonę bei praktiką. Tos pamokos praėjo veltui ir liko tuščios.

Kita blogybė ta, kad mūsų Lietuvoje gerokai daugiau moralistų ir moralizuojančios, o ne moralios vidaus bei užsienio politikos. O tai didelis skirtumas. Maždaug toks, koks yra tarp saulės ir mėnulio šviesos. Kad Lietuvoje per pirmąjį nepriklausomybės dvidešimtmetį nesusiformavo moralios politikos pagrindai kalti ne politikai. Arba, ne tik jie, nes Lietuvoje nuo XX a. pirmos pusės nuo prof. Stasio Šalkauskio ir dr. Antano Maceinos laikų ligi šiol neatkurtas pamatas moraliai politikai: nėra moralės filosofijos nei gnoseologine (pažinimo) prasme, nei etine (politinės veiklos ar praktikos). Negana to, postsovietinės Lietuvos žmogaus (kalbu apie viduriniąją kartą) literatūrinės ikonos daugeliu atveju iki šiol išlieka a.a. Ričardo Gavelio ir a.a. Jurgos Ivanauskaitės personažai. Myliu tuos personažus ir nuoširdžiai gerbiu jų kūrėjus, bet juk tai vis dėlto tik vėlyvojo sovietinio dekadanso ir antrosios nepriklausomybės aušros herojai iš gaivališkos antisovietinės bohemos. Ir ne daugiau. O kur naujieji, jau mūsų laikų dvasios Ikarai ar sielų Don Kichotai? Apie postsovietinį lietuvišką kiną – jo sociokultūrinį turinį ar juslinę estetiką jau ir nekalbu – nes jo tiesiog nėra.

Kita vertus, jokiu būdu nesijaučiu skeptikas ir nemanau, jog nūdienos Lietuva yra tik formaliai nepriklausoma teritorija žemėlapyje, o iš tiesų esą yra totaliai kaustoma sovietinės praeities sociokultūrinių priklausomybių bei ideologinės-energetinės ekspansijos iš išorės, todėl nuolat turinti gyventi kasdienės kovos už nepriklausomybę politiniu leitmotyvu. Manau, kad tokia radikali baimė aiškiai perdėta ir primena vieno istorijoje liūdnai pagarsėjusio veikėjo teoriją apie nuolat augsiančią kapitalizmo apsupties grėsmę vienintelei pasaulyje komunistinei valstybei. Man ši logiškai išvirkščia teorija gerokai asocijuojasi su savotišku baltuoju bolševizmu Lietuvoje.

Tikiu Lietuva ir manau, jog lietuvių tauta, Lietuvos visuomenė bei valstybė dar turi nemažų pažangos rezervų. Šių dienų Lietuva beveik nepanaudoja savo intelektualinės energijos. Mokslo ir kultūros pajėgos, mokslininkų, meno kūrėjų potencialas arba kažkur užsienyje arba išsklaidytas ir biurokratijos užspeistas dar čia Lietuvoje. Tai neteisinga ir žemina. Dėl to šalies ekonomika stringa, o reformos dažnai negyvos. Šiandien Lietuvoje tiesiog veši mirusios ekonomikos ir verslo kultūra. O nuo mirusios ekonomikos netoli ir iki išsivaikštančios ar išmirštančios visuomenės bei kultūros. Lietuva tampa nualinta visuomene. Be idealizmo. Visuomene, kuri palengva, bet gana nuosekliai pradeda prarasti tikėjimą rytojumi ir jausti panieką ne tik atskiriems politikams, bet visai politinei klasei. Todėl manau, kad pagrindinis Lietuvos valdžios – parlamento-prezidentės-vyriausybės, netgi europarlamentarų – uždavinys šiandien būtų pabusti ir atsigręžti į žmogų, į jo kūrybinį potencialą visomis prasmėmis, visai lygiais. Tik ne į jo gerklę. Netgi retorika ar „tik kokiu” įstatymu. Suformuoti realią, precizišką šalies užsienio politikos strategiją bei konkrečią valstybės vidaus modernizavimo programą. Sukąsti dantis ir ją vykdyti. Tik taip Lietuvos žmogus, tauta ir valstybė atsities, taps konkurencinga tarptautinėse rinkose ir atspari eventualioms išorės grėsmėms. O tai reiškia laisva, gyvybinga ir ilgaamžė.