Ar galite leisti sau atostogas?

Man susiderinti atostogas yra labai sudėtinga. Sovietiniais laikais viskas buvo labai aišku – turėdavome 2 mėnesius atostogų. Birželio viduryje studentai baigdavo mokslus ir būdavome laisvi iki rugpjūčio. Man atrodo, kad šiandien atostogų samprata visiškai pasikeitė. Žmonės labai saugo darbą ir nebeturi tiek daug laisvo laiko, negali, tarkim, mėnesį ar du nieko neveikti. Tiesiog nėra tokios finansinės galimybės.

Tik šiandien supratau, ką reiškia anksčiau Amerikos lietuvių mums užduodamas klausimas – „Kaip gyvenate? Kaip uždirbate? Ar galite sau leisti atostogas?“. Niekaip nesuprasdavau esmės, ką reiškia „galėti sau leisti atostogas“. Juk atostogos yra atostogos! O dabar suprantu, kad kokybiškas poilsis, kokį mes gaudavome sovietiniais laikais yra nebepasiekiamas. Anuomet už grašius gaudavome kelialapius į gražiausias ir įdomiausias Tarybų Sąjungos vietas: prie Baikalo, į Sočį ar į Krymą.

Visi prie tos situacijos buvo įpratę, o šiandien net pagalvoti apie tokias, kad ir trijų savaičių atostogas yra tiesiog neįmanoma. Mes juokdavomės, perskaitę, kad japonai gali sau leisti atostogauti tik savaitę, nes kitaip visas darbo ciklas pakrinka. Gal dabar patys nukvakome ir išprotėjome, bet tas sukimasis visoje šioje situacijoje yra pakankamai dramatiškas. Šiandien žmogus nebegali sau tiek leisti. O jis turi leisti sau pailsėti, nes kitaip negali atgauti jėgų darbams.

Jei važiuoji, pavyzdžiui, į Nidą, tai ten būsi praktiškai nurengtas. Nes taip nuvažiuoti, kad tu galėtum sau leisti papramogauti, išsinuomoti dviratį, nueiti pavalgyti į kavinę, o ne stovėti prie puodų – gali nelabai dažnas. Dėl to šiandien jauni žmonės stengiasi išnaudoti „laukinį poilsį“ – plaukia su baidarėmis, atostogauja paprastose poilsiavietėse, valgo paprastą ant laužo virtą maistą ir t.t.

Dabar kartais žymiai pigiau yra važiuoti į Turkiją, te nepyksta mūsų poilsiaviečių ir sodybų savininkai. Žmogus už 1000 litų gali nuskristi į Turkiją ir turėti visą laiką šiltą jūrą ir saulę, o čia jis už šią sumą gali nusipirkti poilsį kokioje nors sodyboje. Tačiau juk visą laiką gali lyti ir tuomet, kalendamas dantimis, jis prasėdės šaltam kambarėlyje, apsiavęs vilnones kojines, susisukęs į pledą, skaitydamas knygą. Mūsų neprognozuojamas oras mums pakiša koją. Juk visi nori saulės, šiltos jūros.

Bet bėda ne tik oras. Esu klaipėdietė, tačiau nesuprantu, kodėl iki šių dienų pajūryje niekas nesikeičia. Nuvažiuokite į bet kurį Europos paplūdimį, nesvarbu ar Prancūzijoje, ar Ispanijoje, ar Turkijoje. Kiekvienoje paplūdimio vietoje gali nusiprausti po dušu, nusipirkti kažkokį skanumyną. O Lietuvoje viską turi neštis su savimi. Žmogus, ateidamas pramogauti, nenori nešti, vilkti pilnų rieškučių visokio maisto. O jei pasiūla ir yra, tai viskas labai brangu. Įsivaizduoju, kad žmogui atostogos turi būti džiaugsmas. Jis turi būti atpalaiduotas nuo buities rūpesčių – tik tuomet galime sakyti, kad jis iš tiesų atostogavo. Jei atostogauti važiuoji su bulvių maišu ir morkų terbele, tai – ne atostogos.