Aramis

Aramis, 4 metų kurcharų veislės šuo, atvyko į mūsų veterinarijos kliniką šeštadienio popietę, kai pagrindinis klientų srautas jau buvo atslūgęs ir beliko laukti ramios darbo pabaigos bei galbūt vieno kito nesudėtingo paciento.

Aramį atvedė jauna pora linksmai nusiteikusių savo šunį mylinčių šeimininkų. Jis buvo kupinas jėgų 3 ar 4 metų patinas, kurio energija tiesiog trykšte tryško net apžiūros metu. Gana atletiškos išvaizdos šeimininkas sunkiai nulaikė Aramį ant apžiūros stalo, o šiam veterinarijos klinikos aplinka ir kvapai, kurie daugumai pacientų sukelia, jei ne lengvą šoką, tai bent laikiną nejautrą, buvo nė motais – jis taikėsi tai nušokti, tai vėl užšokti ant stalo. Nepažinodamas šuns, manytum, kad šis yra normalaus aktyvumo, tačiau šeimininkai  pabrėžė, kad dabartinė jų šuns būsena neprilygsta nė pusei jo normalaus aktyvumo, dėl to ir atvedė Aramį apžiūrai. Būtent per tą savo neramų būdą jis vakar  išbėgo be šeimininkų žinios iš nuosavo namo kiemo ir susidūrė su judėti pradėjusiu  automobiliu. Smūgio nebūta stipraus ir vakar bei šiandien ryte šuo jautėsi beveik normaliai, na, gal kiek vangokas, bet turbūt tai normalu po tokio įvykio, manė sau šeimininkai.

Tačiau šiandien po pietų šuo tapo vangesnis ir šeimininkams netgi pasirodė, kad jis kartais susvirduliuoja. Būtent dėl to jie ir atvyko į mūsų veterinarijos kliniką apžiūrai. Juolab, kad kitą dieną ketino išvykti savaitei atostogų prie jūros ir norėjo būti ramūs, kad šuniui viskas bus gerai.

Apžiūrėjęs Aramį, jokiu išorinių odos pažeidimų – nubrozdinimų, kraujosruvų ar sumušimų neaptikau. Taip pat su galūnėmis, apart sumušimų, viskas buvo gerai – kojos neskausmigos, jokių lūžių, išnirimų ar kitokių traumų, kokių galėtum tikėtis po susidūrimo su automobiliu. Tad kodėl gi šuo staiga antrą dieną po įvykio tapo vangus ir ėmė svirduliuoti? Klausant plaučius, užkliuvo kiek šiurkštokas ir paviršinis kvėpavimas, o palpuojant pilvą šuo sureagavo skausmingai.

Šie pastebėjimai drauge su kiek blyškokomis gleivinėmis privertė susimąstyti apie galimą vidinį kraujavimą. Nutariau atlikti kraujo bei ultragarso tyrimą. Kol laukiau kraujo tyrimo atsakymo, ultragarsu ištyriau pilvo ertmę ir vidaus organus. Pasirodė, kad spėjimas buvo teisingas – pilvo ertmėje matėsi šiek tiek skysto turinio – tai galėjo būti kraujas. Atlikus pilvo ertmės punkciją tapo aišku – kraujas. Tik iš kur kraujuoja? Tam, kad susikauptų toks nemenkas kraujo kiekis – jo matėsi apie 100-150ml, turėjo būti trūkęs vidaus organas, dažniausiai taip nutinka blužniai. Tai gana trapios struktūros parenchiminis organas, kuris veikia, kaip kraujo depas, dėl to jo ląstelės būna pritvinkusios kraujo ir kartais ši net ir nuo nestipraus smūgio įtrūksta ir ima kraujuoti į pilvo ertmę. Jei plyšimas nedidelis, tikėtina, kad kraujas ilgainiui užkrešės, o žaizda užsitrauks, tačiau niekas negali užtikrinti, kad plyšimas ir su juo susijęs pavojus gyvybei neatsikartos. Jei plyšimas didesnis, kraujas palengva sunksis į pilvo ertmę, šuniui vystytis kraujavimo mažakraujystė – ir šuo gali mirtinai nukraujuoti. Tai gali tęstis iki kelių parų ir, nepaisant geros savijautos tuoj po traumos, ji šuniui gali staiga pablogėti ir jį gali ištikti mirtis.

Taigi, ištyręs kitus vidaus organus, ėmiausi nuodugniai tyrinėti blužnį, kuri, priešingai mano prognozėms, iš pradžių neatrodė pakitusi. Ką gi, pamaniau, arba kraujuoja ne iš blužnies, arba, jei iš blužnies, plyšimas greičiausiai buvo nedidelis ir jau užsitraukė, todėl jo ir nematau. Taip svarstydamas stumtelėjau ultragarso daviklį giliau po šonkauliais ir išvydau tai, ką norėjau ir kartu nenorėjau pamatyti. Koks ketvirtadalis priekinės blužnies dalies buvo atitrūkęs nuo kūno ir tarp šių dviejų blužnies dalių žiojėjo juoda kiaurymė – iš jos vis dar tebekraujavo.

Šeimininkams tuoj pat įvardijau diagnozę ir įspėjau dėl labai nepalankų prognozių – nieko nesiimant šuo greičiausiai nukraujuos. Pasiūlytas sprendimas – tuoj pat operuoti, kol paciento būklė tai dar leidžia ir šalinti blužnį. Tai patvirtino ir kraujo tyrimai – jie dar nerodė stiprios anemijos, mat gyvūnui kraujuojant, kraujodaros organai ima veikti padidintu pajėgumu ir kurį laiką organizmas pagamina beveik tiek pat jaunų kraujo ląstelių, kiek ir praranda kraujuodamas. Keista, nors blužnis yra gyvybiškai svarbus organas – ji atsakinga už organizmo imuninę veiklą bei tarnauja kaip kraujo depas, tačiau suaugęs organizmas be jos gali puikai išsiversti – blužnį pašalinus jos funkciją perima kiti organai.

Taigi, skubos tvarka šuo operuojamas. Atvėrus pilvo ertmę pasitvirtina vaizdas matytas echoskopu – pilvo ertmėje koks 100-200 ml kraujo, dalis blužnies įplyšusi ir iš jos sunkiasi kraujas. Dar valanda ar pusantros ir Aramis su pašalinta blužnimi guli mūsų stacionare laukdamas šeimininkų, o kai šie netrukus ateina jo pasiimti, jis vizgindamas uodegą ir beveik pasišokinėdamas džiugiai keliauja namo.

Kai išleidome Aramį namo jau buvo vėlyvas vakaras. „Laimingai, Arami, linkiu, kad tau šis įvykis būtų gera pamoka ateičiai“, – sakau jam. „Kaži…“ – šypsodamasis prataria šeimininkas sunkiai nulaikydamas temperamentingą šunį ant pavadžio.

Kitą ir dar kitą dieną šeimininkai, žinoma, prie jūros neišvyko. Stebėjome Aramį, kurio savijauta gerėjo sulig kiekviena  valanda. Po 10 dienų siūlus ištraukėme ir Aramį išleidome namo.