Į vaistinę – išsipasakoti

Anksčiau, kai dar dirbau nedidelėje vaistinėje, labai dažnai pas mus žmonės užsukdavo ne tiek vaistų nusipirkti, kiek pasipasakoti. Įsivaizduokit, į vaistinę ateina man visiškai nepažįstami žmonės ir labai atvirai pradeda pasakoti asmenines problemas, apie šeimą, vaikus, giminės ligas. Ir tokių žmonių turėdavau kasdieną ir net ne po vieną. Kadangi vaistinė buvo nedidukė, aš turėdavau pakankamai laiko visus išklausyti. Aš apskritai esu iš tokių žmonių, kurie visada išklauso, pataria, paguodžia. Todėl nepatyriau jokių nepatogumų tiesiog bendraudama su žmonėmis.

Dabartiniame darbe aš taip elgtis nebegaliu. Mano vaistinė yra įsikūrusi prekybos centre, žmonės pas mus eina šniūrais ir aš niekam nebeturiu laiko. O žmonės nepasikeitė. Jie ateina ir vaistininkui vis tiek nori išsipasakoti visas savo bėdas. Man labai nesmagu, tačiau dabar aš tiesiog neturiu kada net išklausyti žmogaus apie jo ligą, tai ką jau kalbėti apie jo kitas bėdas.

Per vieną pamainą aš aptarnauju iki 200 žmonių, o per visą dieną pirkėjų būna 300-500 žmonių. Noriu pasakyti, kad tiek pirkėjų yra labai daug, nes miestelis mūsų nedidelis. Kartais man atrodo, kad žmonės perdaug lankosi vaistinėse, perdaug vartoja  medikamentų, kurių jiems net nereikia. O mes per tą gausybę klientų nebeturim kada išsiaiškinti, ar žmogui tikrai reikia to vaisto.

Dabar situacija tokia: ateina žmogus į vaistinę, pasiima iš savitarnos tarkime nuo slogos vaistų. Baisiausia, kad žmogus net neklausia, kaip tas vaistas veikia, kaip jį vartoti. Sumoka pinigus ir išeina. Jeigu nėra ilgos eilės vaistinėje, dar perspėju žmogų, kad nevartotų tų vaistų ilgiau negu kad 10 dienų, nes jis pradės veikti kaip narkotikas, o gal net prasidės medikamentinė sloga. Baisiausia, kad į mano pastabas dažnas klientas nereaguoja, pasiima tą bonkutę ir išeina.

Čia yra labai blogai. Ir dažniausiai taip elgiasi jauni vyrai. Jau geriau nesigėdyti, kad ir daug žmonių vaistinėje, imti ir išsiklausinėti vaistininkės, kokių vaistų jam iš tiesų reikia.

Man visada patinka tokie klientai, kurie įėję į vaistinę nepuola prie savitarnos lentynų, o prieina prie manęs ir klausia, ką jam būtų geriau išgerti tarkime nuo širdies ar peršalimo. Aš tik už tai – kad žmogus išsipasakotų ir klaustų patarimo. Juk vaistininkas gali pasiūlyti vaistą jau vien pažvelgęs į žmogaus amžių – jaunesniam galima duoti stipresnį vaistą, o senesniam žmogui tinka ne visi plačiai reklamuojami vaistai.

Labai norėčiau, kad žmonės suvoktų, koks yra vaistininko vaidmuo.