Šokiruojantys metodai…
Man yra tekę girdėti, kad kai kurie mokytojai pamokose kreipia dėmesį ir dirba tik su perspektyviais vaikais. Sakydama perspektyvus, turiu omenyje tuos, kurie labai gerai mokosi, yra suinteresuoti, galbūt laikys to dalyko egzaminą ir t.t.
O tie, kuriems mokslai sekasi sunkiau, jiems reikia daugiau pedagogo dėmesio arba tiesiog yra prastos reputacijos (išdykę), mokytojo dėmesio nesulaukia. Paprastai kalbant, jeigu toks mokinys kažko nemoka ar nesupranta – tai tik jo problema. Tuomet tėvai yra priversti ieško visokių korepetitorių ar kitų būdų, kad vaikas nors kiek išmoktų.
Žinau, kad klasėse, mokinius netgi suskirsto eilėmis. Gerieji sėdi vienoje eilėje, blogieji – kitoje. Ir mokytoja daugiausia dirba su protingaisiais. Mokiniai guodėsi, kad net ir pakėlus ranką, mokytoja vis tiek neskuba jiems paaiškinti nesuprantamo dalyko, o vėliau, aišku, mokiniai jau ir nebedrįsta prašyti pagalbos.
Visai neseniai sužinojau, kad viena mokytoja prasidėjus mokslo metams, mokinių paklausė, kas perskaitė knygas iš pateikto sąrašo. Tuos, kurie pakėlė rankas, mokytoja susodino į klasės priekį, kad pamokose galėtų su jais dirbti, analizuoti kūrinius ir t.t. O tie, kurie vasarą neskaitė, liko tarsi nuošalyje.
Kartais svarstau, kad taip elgtis yra tikrai žiauru ir, kad pedagogas neturėtų taip daryti. Tačiau pati žinodama, kokie kartais iš tiesų yra vaikai, pradedu galvoti, kad tokia situacija galbūt susidaro ne šiaip sau.
Kartais ir mane apima tokios mintys, kad jeigu mokinys nesiklauso, kai aš aiškinu kokį nors dalyką visai klasei, kodėl aš turėčiau jam tą patį dėstyti dar kartą… Arba, kodėl aš turėčiau stengtis vaikui per prievartą brukti informaciją ir skirti savo dėmesį tam, kuris tuo net nepasinaudos, atimdama galimybę kur kas labiau praplėsti žinias, tuo tikrai besidomintiems vaikams.
Džiaugiuosi, kad tokias mintis dar sugebu nuvyti į šalį, ir stengiuosi dėl visų mokinių. Tačiau tokius, atrodo, drastiškus metodus taikančių kolegų labai jau nebesmerkiu…
Tipas: Mokytoja
Žymos: egzaminas, korepetitorius, mokiniai, pamokos
Svetima piniginė
"Apskritai pinigai suteikia žmogui laisvę. Jis gali laisviau gyventi nebūtinai demonstruodamas tuos pinigus. Pinigai gali padėti įgyvendinti idėjas, suteikia laisvę keliauti ir plėsti akiratį."
[...] vaikų paslaptis”. Ir štai skaitau vasario 18, 2011 metų įrašą apie tai, kad mokytojos dirba tik su perspektyviais vaikais. Ir skaitau komentarus, kad “Jei norime tobulesnės visuomenės, turime palaikyti [...]
Kad čia viskas suvelta. Sutikit, yra skirtumas tarp a. gabus -negabus ir b. perskaitė – neperskaitė, stengiasi – nesistengia, klauso – neklauso ir pan.
Nesąmonė įgnoruoti a. kategorijos ne itin gabius mokinius (išskirtinių gabumų mokiniams reikėtų ne bendrojo lavinimo mokyklų), o b.atveju, jei žmogus nenori, kam su juo gaišti ir kankinti dėmesiu? – nėr čia ką diskutuoti.
Jei niekam neužkliuvo, kad mokytojas ignoruoja mokinį, keliantį ranką ir prašantį paaiškinti, tai iš esmės yra mokinio teisių pažeidimas.
siandienine mokykla siekia zinoti daug kaip sovietu sajungoje ir gerai zinoti kaip issivysciusiose vakaru valstybese. jai visiskai neidomu mokinys, si sistema ilgainiui pasidaro gniuzdanti mokini, as kj pamatau sovietu sajungoje rasytus vadovelius, darbo planus ir reikalavimus is mokinio, tai tik galiu pasakyti, kad tuometine mokymosi sistema atrodo, kaip rojus. esu pirmo kurso studentas. mokausi universitete. galiu pasakyti, kad buna daug atveju, kai gabus vaikai psichologiskai neistveria ir nesiekia mokslo vien del beviltiskos sistemos.
as nors ir mokiausi prestizineje gimnazijoje, bet galiu pasakyti, kad toks kruvis ir nesiskaitymas su mokiniu is svietimo sistemos yra pats blogiausias dalykas man nutikes per dvylika mokymosi metu. negalvojant apie nuolatine nemiga ar pan. vien tas faktas, kad tevu kurie gaudavo 20lt didesni atlyginima vaikai negaudavo nemokamo maitinimo, kuris sudare 8lt per diena mokiniui, kai man mama duodavo 2lt. vaikui tai trauma, kai matai skurdziau gyvenanti klasioka kemsanti ir metanti maista i siukliu deze, kai tu gyvenai “geriau”. tokiu pavyzdziu ten begales. apskritai. ka tam mokytojui daryt, kai pvz i matematikos kursa yra itrauktas universitetu matematikos kursas,laiko nera, mokiniai skirtingi, klases didziules, o vidutine pamokos kaina 5lt. labai sunku mokytis, kai zinai, kad net jaigu tau pavyks istoti i universiteta, arba negausi darbo, arba gausi menkiau apmokama darba, ka ten menkiau, vos apmokama, negu profesini issilavinima baigusio zmogaus. labai net sunku suvokti vardan ko mokais, nes praejo 20 metu kai lietuva nepriklausoma, o situacija nesikeicia net nesimato ejimo link tokios sistemos kokia turetu buti.viskas tik sunkeja dvyliktoku atzvilgiu.
Ir dar yra viena problema,susijusi su straipsnyje aprašyta ir su diskutuojamomis – tai didžiulis mokymo programų perkrovimas. Atrodo, kad mokymo programų kūrėjai vadovavosi principu, kad kuo daugiau krausi “į smegenis” tuo daugiau ten liks. Kas netikite – atlikite paprastą testą: mokyklinis vadovėlis yra bendrosios programos atspindys, jis gali būti leistinas naudoti tik tada, jei atitinka bendrąją programą. O tada, paimkite bet kurį savo vaikų vadovėlį (istorijos, geografijos, fizikos ar pan.) ir pažiūrėkite, kiek jame yra temų. Tada temų skaičių vadovėlyje, palyginkite su to dalyko pamokų skaičiumi per mokslo metus. Gauti rezultatai tikrai nedžiugins: temų skaičius bus beveik vienodas ar net didesnis nei pamokų skaičius. O juk dalis pamokų mokytojams “prapuola” – kontroliniai, kartojimas, šalčiai, valstybinės šventės…… taigi, programa verčia mokytoją, o šis vaikus greičiau, greičiau, greičiau ir greičiau imti naują medžiagą, nagrinėti naujas temas – juk jei mokytojas nespės “išeiti” vadovėlio – baisus neprofesionalumas. Kada gi jam šiame bėgime belieka laiko gilintis, kuris iš vaikų nespėja, o kuriam nuobodu, kada jis begali sudominti savo dėstomuoju dalyku (sudominimas “suryja” labai daug laiko, kurio ir taip trūksta)…. O kada jam atskleisti taikomuosius dalyko aspektus, juk net ir kaimo vietovėse dauguma vaikų botanikos mokosi iš knygų…. Rezultate nieko neišmoksta nei gabieji, nei negabieji, nei darbštieji, nei hiperaktyvūs…. Po brandos egzaminų dažnam galva lieka visiškai tuščia…..
Kiek kitokia problema – gabūs, intelektualūs, bet hiperaktyvūs ir savo nuomonę turintys vaikai. Toks vaikas pradinėje mokykloje pirmasis ir teisingai atsako į mokytojos klausimus, mokytojai pasakojant užbėga už akių, greičiausiai atlieka užduotis, pasako mokytojui atvirai ir garsiai, jei jis suklysta ar būna neteisi (o šventas pradinukų naivumas), užverčia mokytoją savo namuose parašytais “neprograminiais” eilėraščiais, nupieštais piešiniais, užduotimis ir t.t. Toks mokinys sunkiai nusėdi pamokoje, kraiposi, juda…. Kai kurie mokytojai sugeba skatinti tokį vaiką, vesti jį, kito užgniaužia, žlugdo (“dabar tu patylėk, tegul pasako kiti”; “gal čia ne tavo eilėraštis, gal mama už tave parašė”, “sėdėsi tu vieną kartą ramiai ar ne” ir t.t.)… Mokytojui pritrūksta kantrybės…. Tada jau tik kelias į “blogiukus” belieka….
Sveiki, diskutuojantys,
nemanau, kad minėti metodai yra šokiruojantys. Jei norime tobulesnės visuomenės, turime palaikyti darbštesnius ir gabesnius. Didesniuose miestuose tai sėkmingai įgyvendinama per skirtingų lygių gimnazijas, mažesniuosiuose – gili problema. Lieka tik galimybė skirstyti pagal gabumus į a, b, c klases arba sodinti klasėje į atskiras eiles. Mane mokykloje daugiau šokiruoja perdėtas dėmesys tinginiams. Juk neretai pripažįstant vaikui specialiuosius poreikius vadovaujamasi ne pedagogine, psichologine ar medicinine vaiko analize (siekiant nustatyti tikrus specialiuosius poreikius), bet jo mokymosi rezultatais. taip specialiųjų poreikių vaiku tampa paprasčiausias tinginys, o mokykla išlošia geresnį pažangumą (nes spec. poreikių mokiniai vertinami švelniau) ir didesnį mokinio krepšelį. Beje, o kodėl nėra didesnių krepšelių ypač gabiems? O socialiniai pedagogai, ar mokytojų asistentai – jie dažniau mokytojui padeda su ypač gabiais ar su tinginiais ir peštukais?
“O socialiniai pedagogai, ar mokytojų asistentai – jie dažniau mokytojui padeda su ypač gabiais ar su tinginiais ir peštukais?”
Nejuokinkit, socialiniai pedagogai turi tokius kalbus popierių, kad laiko pagalbai nelieka, o mokytojų asistentai vis dar yra tikra retenybė…
Taaaaip, “negabieji” tikrai neturi teisės egzistuoti..
Tai gal galėtų gabesnis vaikas būdamas žemesnėje klasėje, jam puikiai besisekantį dalyką mokytis su vyresniokais? Ir būtų visiems pagal sugebėjimus ir nereikėtų klijuoti etikečių: “bukieji” ir “protingieji”…
nemanau kad perkėlimas į aukštesnę klasę būtų geras sprendimas. Manau tas pats pvz 7 klasės kursas gali būti dėstomas “lengvu”, “vidutiniu” ir “sunkiu” lygmenimis. Perkėlus moksleivį į aukštesnę klasę gali likti pavojingų spragų, mokytis reikia nuosekliai.
Ne apie perkėlimus kalbu. Štai ko mums reikia
http://www.austejosblogas.lt/2009/11/kunskapsskolan-gebejimu-mokykla/
Nemanau, kad mokiniu grupavimas pagal pomegius ir galimybes yra kazkas sokiruojancio ar juo labiau smerktino.
Visi vaikai skirtingi, kaip ir suaugusieji. Vieni turi gabumu sportui, antri matematiniams, treti fizikiniams o ketvirti humanitariniams mokslams. Todel skatinti ir daugiau dirbti su tais kurie turi tamtikrus gabumus yra labai sveikintinas dalykas.
Mano mokykloje (seni geri laikai) buvo klases profiliuojamos i matematines, humanitarines, fizikos, chemijos. Jose susirinkdavo vaikai turintys tam gabumu. Pats buvau prie matematiku, ir jau 11-oje klaseje apimdavome dali aukstuju universitetiniu kurso. Niekas nuo to nenukentejo tikrai.
Manau, kad vaikus skirstyti reiktu ne suolais ir eilemis, o klasemis. Nera prasmes vaikui kuris nelinkes i humanitarinius mokslus suteikti ziniu bagaza didesni negu minimalus reikalingas. Tegu vaikas ugdo savo talentus, gabumus, vysto pomegius ten kur jis gabus ir ten kur jis linksta.
atranka, teisingai daro mokytojai
Labai dažnai namie tik motyvuoji ir motyvuoji, įpūti šiaip taip tos motyvacijos, o grįžta iš mokyklos vaikas vėl be jokios motyvacijos… Nėra gera mūsų mokyklose. O paskirstymas į gabius ir negabius įvyksta be jokio pagrindo, nes gilintis į kiekvieno gabumus nei kam laiko yra, nei įdomu. O jei taip mokytojus paskirstytume į gabius, ir negabius?
jeigu mokytojus paskyrstytų į gabius ir negabius tai būtų dar geriau. Auksinė idėja! Kodėl taip manau:
1. Gabūs mokytojai galėtų gauti priedus.
2. Vaikams papildoma motyvacyja – gabus mokytojas nebūtinai yra labai griežtas, dažniausiai gabiausi mokytojai būna ir mokinių labiausiai vertinami (asmeninė patirtis, buvusi matematikos mokytoja – žvėris per pamokas, tačiau laisvu metu labai šauniai sutarėme, rezultatas – mažiausias klasės valstybinio matematikos egzamino balas 82)