Savi žmonės

Esu siaubingai pikta. Seniai žinojau, kad mūsų vedėja mėgsta parduotuvėje įdarbinti savų žmonių, bet kol mes jų taip aiškiai į dienos šviesą neišvilkdavome, taip pikta nebuvo. Kas pikčiausia, kad per pažįstamus darbą gauna visokie šavalkos. Mūsų vedėjai nesvarbu, ar jos pažįstami, giminaičiai ar šiaip koks devintas vanduo nuo kisieliaus,  tam darbui tinka ar ne – įdarbina ir viskas. Aš stengiuosi, draskausi, kad kuo greičiau atleisčiau pirkėjus, o vienas mūsų naujas kasininkas (vedėjos statytinis) sėdi kasoj, knapso, visiškai neskuba, nosį krapšto, bet vedėja jo visiškai nejudina. Iš pradžių nesupratome, kodėl mes visi už jį turime atidirbti, kad bendri parduotuvės rodikliai nenukentėtų. Kol neišlindo, kad tas jaunuolis kažkoks tolimas vedėjos giminaitis.

Ir kas man skaudžiausia – jis gauna gerokai didesnį atlyginimą nei aš. Aišku,  nesu kažkuo išskirtinė, bet toje parduotuvėje dirbu jau 10 metų, o tas naujokas – šviežiai priimtas. Ir kam nebūtų skaudu, jei žmogau pareigingai išdirbęs eilę metų gauni 800 litų algos, o jam po trijų mėnesių darbo jau moka 1200 litų. Man – skaudu.

Eiti kur nors aiškintis – beprasmiška. Pasakytum ką nors ne taip, papurkštautum prieš vadovę ir po savaitės išlėktum iš darbo. Nežinau, per kokį blatą į šitą parduotuvę atėjo pati vedėja, bet ji čia jaučiasi kaip  karalienė. Valdovė. Visagalė. Pas mus žmonės tiek įbaiminti, kad sėdi, tyli, kenčia, nes bijo netekti darbo. Kiek esu mačiusi verkiančių kasininkių, kiek buvo atleista jaunų vienišų moterų, kurios vienos augina vaikus, kiek išvis emigravo iš Lietuvos dėl šitos vedėjos. Ir nieko. Žmonės keičiasi, o vedėja toliau bujoja.

Kad jis – savas vedėjos žmogus, sužinojome visai neseniai. Iš pradžių nesupratome, kodėl jį apskritai laiko. Nes visus lėtus ar šiaip nelabai patinkančius kasininkus pas mus be skrupulų atleidžia. Net jei žmogus ką tik priimtas į darbą ir dar atrodytų net nespėjo įsikirsti.

Dėl to mums ir kilo įtarimų. Nors tas berniokas  su mumis visą laiką kažkaip labai maloniai elgdavosi, kalbėdavosi, norėjo būti draugas.

Kai sužinojome, kas jis per žmogus, pradėjome labai atsargiai prie jo kalbėti. Juk neaišku, ką ir kam jis atpasakos ir ką dėl to atleis iš darbo.

Taigi, šiuo metu atmosfera darbe nekokia. O vidinis pyktis manyje jau tiesiog kunkuliuoja!