Eiti į pasimatymą, ar ne?

Vakar sulaukiau vieno pirkėjo kvietimo nueiti su juo į pasimatymą. Vyras toks vidutinio amžiaus, tvarkingas, gal net šiek tiek simpatiškas. Tačiau aš nesutikau. Niekada nesutinku. Nors pasiūlymų, tiksliau kvietimų į pasimatymą arba prašymo duoti savo telefono numerį, sulaukiu gana dažnai.

Gal kam atrodys, kad dirbant prekybos centre labai lengva susirasti vyrą, tačiau aš, nors ir vieniša, nemanau, kad kada nors atkreipsiu dėmesį į savo pirkėją. O ir tų vyrų normalių čia retai pasitaiko. Dažniausiai tokie košmariški ateina, pagirioti arba net girti, apšepę. Su tokiais apsaugok Dieve, kur nors eiti.

Manau, kad daugiau šansų turi tos pardavėjos, kurios dirba normaliose parduotuvėse, drabužių, kosmetikos ir t.t. Ten gi visai kitokia liaudis lankosi.

Daugumą savo pirkėjų aš atsimenu iš veidų, atsimenu, kuris perka alų dėžėmis, kuris laukia ryte, kol galėsiu jam parduoti degtinės butelį. Tai argi normali moteris su tokiu kur nors eitų. Nors ant šnekos, tai  jie oho, kokie gudrūs. Mėgsta šnekėt, girtis, kokie jie puikūs ir geri, komplimentų pažeria tiek, kad net ausys linksta.

Nors tokių meiliai nusiteikusių vyrų kvietimų sulaukiu reguliariai, daugiausia vis tik į pasimatymus kviečia vasarą. Ypač vakarais, kai jaunimas perka alkoholį ir ruošiasi kokiam pasisėdėjimui. Tokiems dažniausiai ir kalba užsikerta, ir patys matosi, kad nelabai drąsiai jaučiasi, tačiau vis tiek įkyriai lenda ir kviečia su jais važiuoti.

Kol kas į širdį man nekrito nei vienas, tad ir savo numerio niekam nesu davusi. Jeigu dirbčiau sostinėje, manau tikrai greitai rasčiau vyrą. Labai skiriasi, kai žmogus būna atvažiavęs iš didmiesčio (Vilniaus ar Kauno). Tokie jau ir į pasimatymą kviečia visai kitaip, jie jau kviečia į kavinę, restoraną. Ir kalba jie su manim visai kitaip nei vietinė liaudis. Iš karto pabrėžia, kad yra ne iš mano miesto, arba, kad čia gyvena, bet dirbti važinėja į didmiestį.

Apskritai, vyrai labai mėgsta išsipasakoti, šiek tiek pasigirti, kad dirba gerą darbą, turi nuosavą namą. Iš karto matosi, kuris vyras yra rimtas ir pasiturintis, o kuris tik liežuviu moka pamalti.

Pastebėjau, kad žmonės dabar labai mėgsta susireikšminti: kas tai aš. Net ir tas numerio prašymas, dažnai atsiduoda kažkokia arogancija. Man atrodo, šitas pokalbis turėtų būti kažkoks malonus, o dabar gaunasi - Ė tu, duok man savo numerį. Toks žmogus man jau kelia nerimą ir kad ir koks gražus bebūtų, abejoju ar kas nors sutiktų su juo nueiti į pasimatymą.

Vyrai labai dažnai sako, kad palauks, kol aš baigsiu darbą ir palydės mane namo. Neperseniausiai nuo tokio gerbėjo netgi  slėpiausi ir bėgau iš darbo pro atsargines duris. Iš pradžių vyras parašė mano telefono numerio, nedaviau. Sako gerai, tada aš tavęs palauksiu ir kai baigsi darbą, palydėsiu tave namo. Galvoju, kad juokauja, man dažnai taip būna. Jie prižada kalnus nuversti, kad tik aš sutikčiau kur nors nueiti, bet visada tai ir lieka tik kalbomis. Bet tik ne tą kartą. Pasibaigus darbui žiūriu per apsaugos kameras, kad iš tikrųjų tas vyras dar su kažkokiu draugu stoviniuoja prie prekybos centro durų ir laukia. Truputį išsigandau. Paprašiau, kad viena bendradarbė parvežtų mane namo ir sprukau per kitas duris, kad nereikėtų dar kartą su tuo žmogumi susitikti.