Biuletenio geriau neimti
Esu našlė ir viena auginu sūnelį. Tiksliau, kai mirė mano vyras, vaiką beveik visą laiką augina mano tėvai. Man pačiai, suderinti darbo su vaiko auginimu neįmanoma. Aš namo grįžtu apie pusę dvyliktos nakties. Joks darželis iki tokios valandos nedirba. Man plyšta širdis, tačiau kol kas aš kitos išeities neturiu.
O kiek kartų mano vaikas buvo susirgęs. Pernai tik vieną kartą buvau pasiėmusi biuletenį, kad galėčiau pabūti su savo sūnumi, ir tai tik 3 dienoms. Tuo metu mano mama gulėjo ligoninėje ir vaiko tiesiog nebuvo kam pažiūrėti. Paskui mama grįžo iš ligoninės ir aš savo sūnų nuvežiau pas ją į kaimą.
Šiaip, mūsų darbe imti biuletenių negalima! Negerai, nes paskui gali tiesiog nukentėti. Mums tiesiai šiesiai buvo pasakyta, jei per metus nei karto neimsi biuletenio, gausi kažkokį priedą. O jei imsi, kažkokią dalį pinigų tau tiesiog nubrauks. Ir čia yra oficialus pasakymas.
Taigi, mano situaija palyginus dar nėra tokia bloga kaip kitoms pardavėjoms. Mūsų parduotuvėje gan nemažai vienišų mamų, auginančių vaikus. Tačiau prasidėjus krizei, labai retai kada kuri suserga pati ar ima biuletenį vaikui slaugyti. O tos, kurių vaikučiai buvo visai mažiukai ir dažniau sirgdavo – seniai atleistos. Žiauriai skamba, tačiau atleidžia dėl to, kad esi ant biuletenio.
Prieš kokį gerą mėnesį vieną kasininkę būtent dėl to ir atleido. Na, bet ji ant biuletenio buvo metus laiko. Ir čia ne joks piktnaudžiavimas – moteriai buvo išoperuotos kojos. Grįžo į darbą po biuletenio, du mėnesius padirbo, o vedėja paskui atrado priežastį ir ją atleido. Niekas nepaisė, kad ji viena augina du vaikus. Tiesiog atėjusi vedėja jai liepė savo noru rašyti prašymą atleisti iš darbo, nes kitaip kažką ten prigrasino įrašyti blogo į jos darbo knygelę. Va taip pas mus tvarkomi reikalai.
Aš džiaugiuosi, kad turiu netoli gyvenančius tėvus. Jie ir taip mano vaiką augina ir slaugo jį ligos atveju. Aišku, jei jau būtų labai blogai, imčiau atostogų ir slaugyčiau vaiką pati. Pernai visas savo atostogas taip ir išnaudojau, nes gulėjau ligoninėje, man darė sudėtingą operaciją, o ant biuletenio eiti nenorėjau rizikuoti.
Tipas: Kasininkė
Žymos: biuletenis, kasininkė, liga, ligoninė, nedarbingumas
Svetima piniginė
"Apskritai pinigai suteikia žmogui laisvę. Jis gali laisviau gyventi nebūtinai demonstruodamas tuos pinigus. Pinigai gali padėti įgyvendinti idėjas, suteikia laisvę keliauti ir plėsti akiratį."
papeikimas šiaip irgi negali būti “iš lempos” maždaug nesišypsojai klientams ar buvai nemandagus.
po velnių bent jau darbo kodeksą pasiskaitykit. negi taip sunku? jei sugebi portalui straipsnius rašyt, tai neturėtų būti sunku iš interneto DK parsisiūst. Kartais užtenka parodyt, kad nesi visiška avis ir įstatymus išmano ne tik “visagalis” darbdavys. Situacija kardinaliai pasikeičia. Aš pats susiduriau su tuo. Pasikeičia ir balso tonas ir alga pakyla, ir dar netgi sugebama atsiprašyti. Ko niekas visoje darbovietėje nesitikėjo. Taip kad tiesiog biškiuką sukaupt drąsos linkiu.
ogi buna taip, kad vis tiek randa prie ko prikibti, nes pareigų darbe yra gerokai daugiau negu teisių: tarkime, nenusišypsojai tris kartus pirkėjui ir per tuos du mėnesius, kai jau esi informuotas apie atleidimą tau pateikia tris papeikimus ir viso gero kompensacijos. Taip pat atleidus dėl papeikimų pusę metų negali net į darbo biržą prisiregistruoti, to ir bijo žmonės.
Sutinku, skūstis po fakto galime visi, o už save pakovoti nesugebame, vis ieškome kad kas paguostu. reikia kovoti už save..
Įdomu būtų paskaityti ir vedėjos straipsnį apie virtuvę, centrą ir patikrinimus ir rezultatus
o kasininke kaip paklusnus vergas sutiko ir parase…haha….patys zmones nekovoja uz savo teises.
Šventas naivume… Liepė rašyti pačiai, tai iš parašė… Kaip mama sakydavo – lieps trenkti galvą į sieną, irgi treksi?
O apie tokią Darbo inspekciją esat girdėjus? Užtenka darbuotojo skundo ir išdulkina įmonę taip, kad mažai nepasirodo. Galima net anonimiškai informuoti apie situaciją. Kiek galima su tuo “čia gi giminių kraštas” dangstytis?
Bet, aišku, jei žmogus negerbia savęs ir neturi laiko darbo kodekso persiskaityti, tai jau niekas neapsaugos tokio. Sirgdamos eina į darbą, alina sveikatą, neima biuletenio – tai kur protas. Tokioms pasakyk, kad jei ims atlyginimą, tai išmes iš darbo – ir nebeims
Su darbdaviai kovoti pavojinga. Tikriausiai pamenate kuo baigėsi moteriškei, kuri pakėlė “banga” dėl su viena darbinga partija siejamo politinio veikėjo įmonėse mokamų vokelių.
Jei gyveni dideliame mieste, ar turi parisuošes čemodanus emigracijai kovoti paprasčiau. Mažame miestelyje net ir be “darbo knygutės” sugadinimo. tavės niekas kitas nepriims. Oficialiai gyvename darbdavių rinkoje ir daugelis oficialių institucijų arba bedantės.. arba dar blogiau.
Na tai taip, jei toks požiūris, tai tokio elgesio žmogus ir vertas. Darbdaviai ir naudojasi tokiom baimėm. Na, vienai sunkiau buvo, o kiek istorijų apie tai, kaip sėkmingai darbdavys buvo į vietą sugrąžintas? Bedantėm tokias institucijas, kaip Darbo inspekcija, vadina tie, kurie neturi “kiaušinių” į jas kreiptis.
“liepe rasyti prasyma” – tai reiskia kad tave uzgasdina atleidimu pagal straipsni, o zinant musu giminiu krasta tai gali sau pridaryti daug daugiau rupesciu ir tas isejimas “savo noru” tai bus tik smulkmena, is patirties kalbu. O siaip ne visi darbdaviai yra kiaules, esu sirgus be biliutenio ir draugiskai susitarus su darbdaviu kad pailsesiu pora dienu. O esu sirgus pora men ir manes kantraiai buvo laukiama ir su dziaugsmu pasitiko sugrizus.
O kodėl tie žmonės rašo tuos prašymus, kai jiems liepia? Ar jiems grasina gyvybe ar pan.? Ar juos ten prievartauja, jeigu jie nesutinka parašyti ir neišeina?
Psichologinis smurtas
Žmogus gali susirgti ar jam kažkas gali nutikti tokio, dėl ko gali neatvykti į darbą. Tokiu atveju, manau, galima kažkaip rasti sprendimą. Mano atveju, žmoniškas susitarimas pasakius situaciją
Jeigu darbdaviui reikia nesergančių, negimdančių, nepatiriančių sunkumų darbuotojų, gal vertėtų pagalvoti apie robotus, o ne žmones darbo vietoje. O “priverstinis prašymas išeiti iš darbo savo noru” man nesuvokiamas…Bent jau kol kas 