Bijau pakalbinti žmogų

Nors mes dirbam kaip konvejeriai, vis tiek visada pastebiu kas ir ką perka. Atrodo, skenuoji tas prekes galvos aukštyn nepakeldama, tačiau kažkaip vis tiek į atmintį įstringa vos ne kiekvieno aptarnauto žmogaus išvaizda.

Paskutiniu metu labai dažnai pas mane ateina tokių žmonių, kurie perka du svogūnus, vieną obuolį ir kelias bulves. Kažkaip net pagailsta man tokių pirkėjų. Jie skaičiuoja kiekvieną centuką ir tuos kelis litus atiduoda vos ne drebančiom rankom. Dažniausiai po tiek nedaug perka senukai ir aš juos puikiai suprantu, kad dabar, kai šildymo sąskaitos beveik pensijų dydžio – kiekvienas centas brangus.

Aišku, šalia visada būna ir tokių ponų, kurie perka visko po penkis vežimus, kad net nežinau nuo kokios prekės pradėti skenuoti. Ir lengva ranka ištraukia iš piniginės po tūkstantį litų. Aš neturiu nieko prieš gerai gyvenančius žmones, tačiau būtent tarp tokių pasiturinčių pasitaiko tikrų tikriausių bjaurybių.

Vieni išsikalinėja, kad mažiau kalbėčiau ir greičiau skenuočiau, kitiems nepatinka, kai aš greit skenuoju ir neskiriu dėmesio jam. Trečiam nepatinka aplamdyta jo kruopų dėžutė. Neturtėliai niekada nesikabinėja, nors ir neturi pinigų, užuojautos ir supratingumo nestinga.

Bet dabar mūsų parduotuvėje įvedė tokią naujovę – dirbti kuo greičiau. Jokių meilybių su pirkėjais, jokių lėtų skenavimų. Reikia tiesiog konvejeriu skenuoti prekes ir kuo greičiau atleisti žmogų. Tačiau tie, kurie perka po kelis daiktukus, dažniausiai nori ir pasišnekučiuoti, pasiguosti. Dabar aš jau bijau su pirkėjais kalbėtis. Jei aš būsiu maloni kokiam senukui, paklausiu kaip jam sekasi, ar patyrinėsiu jo prekę – man nubrauks premiją. Vadovybė dabar nuolat tikrina kasininkių skenavimo greitį.

Mums per susirinkimą aiškiai pasakė – turite aptarnauti kuo daugiau pirkėjų, kad nesusidarytų eilės. O parduotuvėje dirba trys kasininkės. Po 18 valandos, tos eilės nutįsta iki parduotuvės vidurio.

Mūsų vadams neįdomu, kad jeigu žmogus perka kelis vežimus, aš greitai viską nuskenuoju, o žmogus tiesiog nespėja visko susipakuoti. Eilė vis tiek susidarys, nes aš juk negaliu pradėti skenuoti kito žmogaus prekių, kol nesurinktos ankstesnės.

Aišku, visada stengdavomės greitai skenuoti prekes, tačiau kai atsiranda tokios pastabos, atsiranda ir tokia tarsi įtampa. Per dieną aš į savo kasą prirenku apie 10 tūkstančių litų. Skaičiuojant mūsų parduotuvės mastais, aš dirbu kaip trys pardavėjos.

Aš puikiai suprantu vadovus, kurie mus uja kuo greičiau dirbti. Nes jiems nereikės priimti naujų darbuotojų, nebus nepatenkintų pirkėjų, kurie priekaištaus už ilgas eiles ir, svarbiausia, nereikės mokėti daugiau algų kasininkams.  Už tai dabar mus taip ir engia.