Įkalinti namuose
Jau 9 mėnesiai kaip su vyru esame įkalinti namuose ir dar neaišku kiek metų tai tęsis. Dar kol laukiausi, visur eidavome gan dažnai, tačiau kai gimė sūnus, esame tiesiog pririšti prie namų. Mūsų tėvai, giminės ir artimieji gyvena už kelių šimtų kilometrų, mano visos draugės vaikų nemėgsta, savų neturi ir mano mažylio prižiūrėti nei pasisiūlo, nei sutiktų, jei ir prašyčiau. Taigi, mes savo mažylio neturime kam palikti nei norėdami išeiti kur nors prasiblaškyti, nei esant rimtam reikalui.
Didžiausia tragedija man buvo, kai sūnui buvo keli mėnesiai, o aš buvau smarkiai susirgusi ir turėjau eiti į polikliniką pas gydytoją. Talonėlis pas daktarę buvo išrašytas ankstyvam rytui, vyras iš darbo atsiprašyti negalėjo, mano draugės irgi turėjo eiti į darbus, tuo momentu supratau, kad šiame mieste esu vienui viena ir absoliučiai neturiu kam palikti savo vaiko. Tada prašiau pagalbos savo sesės ir ji pas mane atvažiavo daugiau kaip 100 km iš Vilniaus, kad pabūtų su mažuoju, kol aš nulėksiu pas gydytoją.
Apie auklės samdymą tokiais atvejais negalvoji. Keista būtų ir mažylį staiga palikti su nepažįstamu žmogumi, o ir pačiam į namus nei iš šio, nei iš to įsileisti svetimą žmogų nėra taip paprasta. Mintis dažniau samdyti auklę, kad galėtumėm išeiti papramogauti man irgi ne prie širdies. O tuo labiau, kad mes nesame aptekę pinigais, kad galėtumėm lengva ranka skirti pinigų už buvimą su tavo vaiku.
Tačiau po to atvejo, kai suvokiau, kad tiesiog neturiu kur palikti vaiko, pradėjau domėtis, kaip išsiverčia kitos mamos ir atradau tokį vaikų priežiūros centrą. Tad jau esu šiek tiek ramesnė, kad ištikus ligai ar kokiam kitam ekstra atvejui galėčiau savo sūnų nuvesti į tą privatų dienos centrą, kur valanda vaiko priežiūros kainuoja iki 10 litų ir būti rami, kad juo tinkamai pasirūpins.
Aišku, norėdamas pasilinksminti, vaiko ten neiškiši, nes centras dirba tik darbo valandomis, bet esant svarbiam reikalui, kodėl gi ne.
Kartais kai užeina liūdesys pagalvoju, kad visas problemas išspręstų mūsų šokių repeticijos, kurias iki nėštumo lankėme su vyru. Jų dabar labiausiai ir pasiilgstu.
Dabar visos mūsų pramogos būna dienos metu ir tokios, kur galėtumėme eiti drauge su vaikeliu. Savaitgalį visa šeima buvome nuėję į šokoladinę. Ten gana patogu tokioms šeimoms, nes prie stalo yra ir specialios aukštos vaikiškos kėdutės ir vaikų žaidimų kampelis. Aišku, mūsiškiui dar šiek tiek ankstoka eiti į tą žaidimų kampą, bet vis tiek smagu žinoti, kad yra tokių vietų. Atkreipiau dėmesį, kad toje šokoladinėje, beveik visi stalai buvo užimti šeimų su mažais vaikais. Vadinasi, ne mes vieni esame priversti eiti pramogauti ten, kur patogu mažyliams.
Kalbant apie vakarines linksmybes aš manau, kad mes jų sau negalėsime leisti dar daug metų. Juk nepaliksi vaiko vieno namuose, net jei jam bus dveji ar ketveri metai. Dėl to kartais vis dažniau prabylame apie galimybę keltis į kitą miestą, kur gyvena daugiau mūsų draugų ir giminaičių, galinčių mums padėti prižiūrėti sūnų.
Aišku, manęs šiame mieste nelaiko niekas, galėčiau išsikraustyti kad ir šiandien, bet vyrui patinka jo darbas, be to, turime nusipirkę namą su paskola. Tačiau stengiamės neprisirišti prie daiktų ir nesakome griežto ne. O kuo toliau, tuo vis dažniau apie tai pasvarstome, nes artimųjų pagalba auginant mažą vaiką yra neįkainojama.
Tipas: Jauna šeima
Žymos: auklėjimas, auklės kaina, giminės, jauna šeima, mažas vaikas, Pramogos, vaiko priežiūra
Svetima piniginė
"Apskritai pinigai suteikia žmogui laisvę. Jis gali laisviau gyventi nebūtinai demonstruodamas tuos pinigus. Pinigai gali padėti įgyvendinti idėjas, suteikia laisvę keliauti ir plėsti akiratį."
Mes daugiau-mažiau patyrėme kai kuriuos nepatogumus. Visų pirma kol vaikas iki 1 metų – teko susitaikyti, kad jo ilgam niekam nepaliksi; pagal taiir derinomės savo veiklą. Auklės, močiučių pagalba ženkliau pajautėm nuo 1,5 vaiko metų amžiaus. Vienas dalykas, prie kurio tikrai reikėjo derintis – tai draugai, kurie buvo be veikų. Jiems vaikų buvimas ne problema, bet kad sugalvodavo gimtadienius svęsti prie -20 vos vos kūrenamoj kaimo robelėj. Teko pasuoti. Dabar visi labai po truputi ženijasi ir vaikuojasi, tai ateina “antras ratas” – kada jau ms galim su vaikais dalyvauti, o jie – ne. O tada dar ir stebisi – o kaip jūsų vaikai?..
Kai vaikui virš 3 – be problemų galima ilgiau palikti kitiems. Mums nuo tada ir pradėjo grįžti “laisvas laikas”. Beje turim du vaikus, tai jaunesnioji dukrelė , nors dar tik 1,5 metukų bet kartu su broliu, be problemų pasilieka pas bet ką – dviem visada linksmiau.
Na ir kas čia per liūdėjimai? Vaikai neatsiranda per vieną dieną. Sutinku, kad sunku, bet jeigu į viską žiūrėtumėte optimistiškiau, tai būtų žymiai lengviau. Vaikus reikia auginti patiems ir neapkrauti kitų, nebent kai tikrai reikia. Galima ir su vaikais papramogauti ir dar kažin ką nuveikti, tik nereik apsiriboti vien kino teatrais ar kitom banaliom pramogom.
O mes pasirinkome būtent tą sprendimą, apie kurį galvoja autorė – man išėjus dekretinių atostogų, persikėlėm su vyru iš Vilniaus pas tėvus į Molėtus. Galvojau, kad bus paprasčiau, kai bus pagalbos aplinkui (abiejų tėvai, mano sesuo, tetos, draugės), o vyras galės važinėti dirbti į Molėtus. Iš pradžių ir buvo lengviau – pagalbos sulaukdavom visada. Bet neilgai trukus, vyras prarado darbą (bankrutavo įmonė), prasidėjo nesutarimai su tėvais. Kraustėmės iš vienu tėvų pas senelius, iš senelių – pas kitus tėvus. Į Vilnių grįžti minties net nebuvo. Vyras sėdėjo darbo biržoje, išsilaikėm iš nemažos mano motinystės pašalpos. Taip susilaukėm ir antro vaikelio, įsigijom nuosavą būstą. Vyras darbą Molėtuose susirado tik po dviejų metų pertraukos, bet atlyginimas labai nedidelis… Tuoj mano motinystės atostogos pasibaigs, ir man teks grįžti į darbą. Norėjau ir aš dirbti Molėtuose, bet pamačiau, kad su darbo pasiūla ir atlyginimais čia labai prastai. Tad variantas grįžti į darbą Vilniuje ir kažkaip suktis su tais važinėjimais dar neatmestas. Noriu pasakyti, kad viena ar kita situacija turi savų pliusų ir minusų. Man patinka gyventi mažame miestelyje, kur darželis, mokykla, poliklinika ir parduotuvės yra ranka pasiekiamos, kur gyvena artimieji, galintys visada padėti. Bet su darbo galimybėmis yra sudėtingiau. Kas iš to, jei vaiką turėsi kur palikti, bet neturėsi pinigų, už kuriuos galėtum papramogauti…
Lygiai tą pačią situaciją apturėjome gimus mažylei, tačiau sprendėme ją ne verkšlendami, o veikdami. Nuo pirmų dienų mažoji kengūroje pas tėtį ar mamą visur keliavo su mumis – pradedant valdiškomis įstaigomis, baigiant slidinėti į kalnus
O jau apie kavines, pasisėdėjimus su draugais ar pasivaikščiojimus net nekalbu – tik reikia išmokti pasirinkti patogias vietas, supratingus draugus ir vaikiukas kad grafiką turėtų. Mes šokių pamokas lankėme – pasirinkome pamokų laiką, kai mūsų mažoji visuomet pučia į akį – ir niekam ji, kietai mieganti automobilinėje kėdutėje šokių salėje nė karto nesutrukdė 
Kaip jau daug kas minėjo – keiskite požiūrį, nes laiko jau neatsuksite ir vaiko “nepradanginsite”
Puikiai sutinku su sia mintimi, ir ta pacia minti turejau ankstesniame komentare. Manau, kad tikrai reikia ieskoti alternatyviu budu ir veikti. Na zinoma, ne vienam kudikeliui nepatinka automobilinese kedutese sedeti ir nejudeti, zinoma, sunku. Bet reikia stengtis kuo ivairiausius budus bandyti. Mes su mazaja, kai nebuvo net 7 men, iskeliavom i kelione 700km… zinoma sunku buvo, ir verksmai ir irzlumas, bet juk nesedesi namie. Ir stojom kas valanda, ir maitinom daug dazniau, stojom, kad bent keliom minutem pazaist su ja ir iskelt is kedutes. Juk norint, viskas imanoma!
Ir miela Saule, komentarai – nemanau, kad tai noras reguliuoti kitiems gyvenimus, gal manyciau, tai nuomoniu, patirties pasidalinimas. As tikrai nenoriu niekam reguliuoti gyvenimo, nei turbut kiti komentatoriai/es. Tiesiog keiciames nuomone, dalinames patirtimi, ieskome budu, kaip galima ivairiai isspresti daugeliui pazystamas situacijas. Argi ne taip?
Atsiprasau, ne Saule minejo, o Jurgita apie nora reguliuoti…
Sveikinu, kad Jums taip pavyko, taciau ne visu draugai megsta mazus vaikus, o ir ne visi vaikai ramiai miegotu automobilinej kedutej. Taip kad…
jei niekur vaiko nesivedat, jei jis visada įpratęs būti tik namuose, tai tikrai didelių teigiamų emocijų pasikeitimams neparodys. vyresnėlę paprastai visur su savimis nešdavomes (auklė turėjo nuo 10 mėn, bet ir tai ekstra ekstra). Mažoji pirma pusmetį nelabai patenkinta būdavo pasikeitimais, jau daugiau mes turėjom derintis prie jos grafiko, kelionėse dažniaus sustoti, nes nelabai patikdavo kėdutėj sedėti. tik mes irgi norėjom gyventi – tai su kėlių mėn. kūdikiu savaitgaliui išvykom ir į sodybą beveik laukinėm sąlygom, ir baliuj ne vienam atbuvom. Draugai – dabar dauguma irgi turi panašaus amžiaus vaikų, o su vyresnėle buvom pirmieji. Tiesiog, kaip juokavom, mūsų rankinus (beje, labai neramus rankinukas) be kurio iš namų – ne iš vietos. O iš kur žinot, kad jūsų draugai nemėgsta mažų vaikų? juk kūdikėliai net bardako nepadaro, guli, na dideni kiek ropineja? Jei bijo draugai kviesti jus i svečius, tai patys galit pasikviesti?
Be to, kaip rašo Lina – juk papramogauti galima ir atskirai, kad ir keliom val. su draugėm išlėkti į kiną, tetrą ar kavos atsigerti. Ir tėčiui būtų labai gera proga su vaikučiu pabūti, geriau jį pažinti
nuo kada komentarai po tekstu susiję su noru reguliuoti kitiems gyvenimus?
Na tikrai ir as nieko nesuprantu, kaip cia kad tevai ikalinti namuose. Gal reiktu paieskoti alternatyvu? Mes turim 15 menesiu dukra, ir tikrai nesiskundziam kad esam ikalinti. Kai reikia eiti pas gydytojus ar kur nors tvarkyti reikalus, visur vedziausi su savimi dukra. O kokia problema eiti pas gydytoja su vaiku? Zinoma, reikia daugiau laiko, gal truputi ir leciau viskas vyksta, bet tai juk ne kliutis. Kai man reikia eiti tvarkyti reikalus ir vyras jau yra po darbo grizes, tai pabuna su dukra (ir atvirksciai). O kai norim iseiti, tai einam visi kartu. O del atskiru isejimu, tai kai vyras nori iseiti su draugais, tai juk as lieku namie su vaiku; kai noriu as iseiti su draugem, vyras priziuri dukra. Ar gi cia problema? Manyciau, kad reikia suvokti, jog kai ateina i seima vaikas, visas musu pasaulis apsivercia 360º ir reikia prisitaikyti prie to.
O dar kita iseiti, kodel nesuorganizavus kokio ramaus vakarelio namuose (zinoma, triuksmingu tai gal ir nebus imanoma), bet juk vaikutis uzmiega, ir teveliai su draugais irgi gali prasiblaskyti. Sakote namuose?… bet juk musu vaikai ir keicia musu kasdieni gyvenima, juk niekas ir nesako, kad bus toks pat gyvenimas kaip iki vaiko gimimo. Tiesiog reiktu susitaikyti su sia mintimi ir ieskoti alternatyviu pramogu budu vietoj verkslenimu. Mes susiorganizuojame ir vakarelius namie, ir filmu seansus irgi namie su draugais ir be ju (ir kokios sporto varzybas). Juk viskas imanoma, tik nereikia galvoti kad vaikai yra kliutis ir nusiteikti tam… Sekmes!
Patarėjų, žiūriu, netrūksta. Kažin, iš kur tas noras reguliuoti kitiems gyvenimus?
Jūsų blogą atradau visai neseniai, bet iš kelių postų susidariau vaizdą, kad jums, brangi jaunoji mamyte, užsitęsusi lengvo laipsnio pogimdyminė depresija.
Taip, gimus vaikeliui gyvenimas verčiasi visu 180 laipsnių, o gal ir dar daugiau. Ir visiems taip.
Labai sutinku su Zivile, kuri rašė, kad pramogas dviese derina su viešnagėm pas tėvus. Ir jūs pabandykit. Mes su vyru po pirmo vaikelio į klubus išeidavom, bet po vieną: aš su savo draugėm, jis su savo draugais. Ir atsipalaiduoji nuo visko, ir vaikas ramiai paliktas.
O dėl to, kad nėr kam palikti vaiko, tai sakyčiau “pirmo vaiko sindromas” – baisu palikt svetimam, nesusitvarkys, tik patys žinom kaip su mūsų vaiku reikia elgtis. Praėjau ir pati tą etapą, ir jau kai turiu antrą, suprantu, kad dariau klaidas. Bet visos mamos praeina tą etapą.
Nepergyvenkit, viskas bus gerai
Bet jus nepamirskit, kad vaikas tai ne koks suniukas, nepaliksi jo su bet kuom. Pvz. musu vaikas nebutu su svetimu zmogumi ar svetimoj aplinkoj. Kad ir kokia super aukle butu. Jis net su musu draugais nebuna. Seniau tai visi zmones tikdavo, o dabar gal toks amzius ( pusantru metu), kad tik su ‘savais’ buna. Ir kokia cia laime palikti verkianti vaika ir eiti i kina ar teatra? Kam tas stresas? Galima gi sugalvot ka visiems kartu nuveikt.
man atrodo,kad waikas trukdo teweliams pramogaut. Mes taip pat turim 6 men.vaikeli,ir jau ismokom ir reikalus twarkytis,ir pramogaut su mazyliu.o tie,kas nemego vaiku,jau pamego!